O štai kitas pastebėjimas. Psichologas Andersas Eriksonas,
tyrinėdamas pianistų meistriškumą, nustatė, kad tokį aukštą meistriškumo lygį,
kurį jau galima pavadinti genialumu, žmogus pasiekia tik po 10 tūkstančių
valandų praktikos. Beje, šią išvadą vėliau patvirtino ir neurologas D.
Levitinas, teigdamas, kad meistriškumas, atitinkantis pasaulinės klasės
eksperto lygį, pasiekiamas daugmaž 10 000 darbo valandų dėka. Jo žodžiais, „kad
ir ką imtum tyrinėti – kompozitorius, dailininkus, fotoreporterius,
ekonomistus, juristus, rašytojus, greitojo čiuožimo sportininkus, pianistus ir
taip toliau, – šis skaičius kartojasi neįtikėtinu reguliarumu.“
Na, gerai, imkim ir paskaičiuokim. Jei žmogus pasišvęstų kokiai
tai veiklai 6 val. per dieną 5 dienas per savaitę, tai reikiamą darbo valandų
skaičių pasiektų maždaug per septynerius metus. Iš tiesų tai žinome, kad
pakankamai daug žmonių vienoje darbovietėje ir net toje pačioje pareigybėje
išdirba septynis, dešimt ar net daugiau metų, tačiau geriausiu atveju tampa
profesionalais. Genialūs savo darbo ekspertai sutinkami itin retai.
Kodėl tokia tikrovė? Nejaugi mokslininkai suklydo? Arba jie
tyrinėjo kažkokius išskirtinius žmones? Žinoma, jie stebėjo žmones, kurie buvo
pasišventę savo mėgstamai veiklai, kai paprastas samdomas darbuotojas net ir
darbo metu toli gražu ne visą laiką skiria pasirinktai krypčiai, nes turi
vykdyti įvairius vadovo nurodymus, kapstosi rutininiuose reikaluose ar tiesiog
„stumia laiką“.
Be to nemažiau svarbų vaidmenį išdirbamam valandų skaičiui turi tai, kad žmogui
patinka jo vykdoma veikla. Tik tada jis dirba su pasitenkinimu, negailėdamas
savęs ir savo laiko, su įkvėpimu, sąmoningai siekdamas tobulinti įgūdžius,
įgyti meistriškumą. Jokia išorinė motyvacija nepriverstų jo pasišvęsti darbui
visa esybe taip, kad net po septynerių metų jam vis dar būtų įdomu. Tik toks
darbas gali jį įkvėpti ne tik asmeniniam tobulėjimui, bet ir naujiems
atradimams, kūrybiškumui.
Tokiu būdu straipsnio pradžioje pateiktas patarimas neužsisėdėti
viename darbe yra skiriamas tiems, kurie dar nerado savo mėgstamo darbo. Jei
veikla ima tapti rutina, jei nebesinori toliau tobulėti, ieškokite kitos
srities, gal net nepanašios į ankstesniąją. Genijų labai mažai ne todėl, kad
jie turi kažkokį įgimtą ypatingą sugebėjimą, o todėl, kad dauguma žmonių
nesurado tokios veiklos, kuria jie degtų ir kurioje galėtų geriausiai save
realizuoti.
Padėti surasti mėgstamą darbą gali nuoširdūs atsakymai į
paprastus ir kartu nepaprastus du klausimus:
1. Ką norėčiau daryti, jei nebijočiau, kad man gali nepasisekti?
2. Ką norėčiau veikti, jei už galimybę tai daryti man net tektų primokėti?
Jei dar neradote tokio darbo, ieškokite. Žmogus darbe praleidžia
maždaug trečdalį savo gyvenimo, todėl svarbu, ką jums reiškia jūsų veikla.
Atradus mėgstamą darbą, neprailgs tie 10 tūkstančių valandų, kurių dėka
pasiekiamas aukščiausio lygio meistriškumas. Čia vėl prisiminsiu A. Eriksoną,
kuris pastebėjo, jog visi genijai be išimties dirbo kur kas daugiau už aplinkinius.
Beje, aukščiausio lygio konkrečioje veikloje pasiekimas padaro žmogų ne tik
genialiu toje srityje, bet ir sudaro puikias sąlygas jo finansinei gerovei.
Natūralu, kad geriausiam meistrui už geriausiai padaromą darbą yra mokami geri
ir labai geri pinigai.
Todėl neieškokite laisvų verslo nišų, gerai apmokamų darbo vietų
ar perspektyvių krypčių. Geriau suraskite savo mėgstamą darbą ir tapkite šioje
srityje genijumi. Tada būsit pats sau šeimininku ir pats kursite savo veikloje
norimas tendencijas. Žodžiu, darysite tai, kas patinka, ir jums nereikės dirbti
įprasta šio žodžio prasme. Rezultatas vertas pastangų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą