Kaip bendrauti su senstančia mama, kai iš jos liejasi išgalvoti kaltinimai ir pyktis

 

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, esu subrendus moteris, turiu gražią šeimą; mama – garbaus amžiaus moteris, našlė. Mes niekada nebuvome artimos, bet kaip gyvenimas bevingiuotų, mūsų santykiai tarsi upė plaukia žemyn. Panašu, kad priėjome kulminaciją – esu apkaltinta bandymu pasisavinti neva jai po tėčio mirties priklausiusį turtą ir maža to, ji pareiškė, kad jos laidotuvių nebus – ji kūną paaukos medicinos tikslams. Mama buvo mokytoja, tad kūno donorystės idėja atrodytų kilnus poelgis. Tačiau aš žinau – tai kerštas trims jos vaikams, nes nei su vienu ji nesutaria. Jūs „šitaip su manimi“ – neturėsit net kapo.

Kame problema? Jei trumpai – visi aplink yra vagys, jai kenkia ir trokšta jos pinigų ar turto (kalba eina apie minimalias santaupas ir butą periferijoje, kuriame ji gyvena po tėčio mirties). Visą gyvenimą, kiek aš prisimenu, ji konfliktavo – su sodo, buto kaimynais, su savo broliu nebendravo didesnę gyvenimo dalį, su seserimi nevažiavo atsisveikinti net po pranešimo, kad ji mirties patale...ir vis ta pati „problema“ – ją apgavo, iš jos paėmė, pasityčiojo... 

Na, o didžiausias gyvenimo „priešas“ visad buvo mūsų tėtis. Paauglystėje buvau prieš jį nustatyta – neva jis ją nuodija, neša jos daiktus laisvo elgesio moterims, drasko jos paltus, pjausto batus, daužo indus – viską daro tyčia, siekia jai pakenkti. Kai pradėjau galvoti savo galva, pradėjau suprasti, kad viskas gerai su tuo tėčiu (jis iš tikrųjų ramus ir taikus žmogus, stengdavosi išvengti konfliktų), kad gal ne viskas gerai su mamos elgesiu ir požiūriu...

Tai tiesiog pykčio kupinas žmogus, kuris dėl nesuprantamų priežasčių prisigalvoja sunkiai protu suvokiamų dalykų, kelia intrigas, tarsi jam pastoviai reikia turėti priešų. Kai tėtis mirė, aš turėjau viltį, kad pagaliau ji nurims, bet ji toliau norėjo pilti purvą ant mirusio mano mylimo žmogaus. Ir aš pasakiau „ne“ – neklausysiu. Aš padėdavau ragelį ar tiesiog atsistodavau ir išvažiuodavau iš jos namų (mes gyvename skirtinguose miestuose), taip parodydama, kad aš nekeisiu savo nuomonės, nes aš buvau šalia jo paskutinėmis jo gyvenimo dienomis ir žinau, koks jis yra iš tikrųjų - tikrai ne „intrigantas“, „žmogžudys“, „paleistuvis“ ir „parazitas“. 

Praėjus beveik 3 metams po tėčio mirties, situacija tik blogėja. Ir štai – kulminacija – atėjo mano eilė būti ta “kenkėja”, “apgavike”. Į kaltinimus aš jai atsakiau, kad po tėčio mirties tvarkėme dokumentus kartu, viskas abiems notaro buvo išaiškinta ir viskas padalinta kaip priklauso pagal įstatymus. Jos kontrargumentas – aš susitariau su advokatu… Graudu ir beviltiška…

Aš negaliu patikėti, kad tai vien charakterio bruožai, manau, jog tai gali būti ligos simptomai, bandžiau tai pasakyti mamai ir prašiau nueiti pas gydytojus, bet (nieko nuostabaus) ji pareiškė, kad aš ją noriu padaryti “psichine”. 

Aš nebežinau ką jaučiu savo mamai (tai yra baisu!), kaip man reaguoti.  Jei nebendrausiu, o ji išeis anapilin, bijau, kad paskui graušiu save. Ir kaip paaiškinti vaikams (pradinukams), kodėl močiutė taip elgiasi?

Patarkite.

Janina (vardas pakeistas)

Labas, Janina,

Įsivaizduoju, kaip dabar jums nelengva, kai tapote mamos akimis žiūrint didžiausiu jos „priešu“.  Apmaudu, kai tenka girdėti išgalvotus kaltinimus. Liūdna, kai  taip elgiasi bet koks žmogus, tačiau ypač skaudu, kai  negatyvo upės atplaukia iš mamos lūpų.  Natūralu, kad sunku ją tokią mylėti, o tuo pačiu kyla vidinė sumaištis ir kaltinimai sau: „Kaip aš galiu taip galvoti (jaustis, elgtis)! Juk tai mano mama!”.

Suprantu jus, kai sakote, kad nesinori galvoti, jog sklindantis iš jos pyktis, pagieža, įtarumas yra tik jos nelengvo charakterio bruožai. Kyla įtarimas, kad tai - liga. Deja, negaliu nei pritarti, nei paneigti, ar tai liga, ar ne, nes ligas nustato gydytojas.  Šiuo metu mama atsisako eiti pas gydytoją, nes (ir jūs pati tai puikiai suprantate) niekuo nepasitiki ir nesielgs taip, kaip siūlote jūs.

Girdžiu, kad ieškote būdų, kaip išlaikyti  daugiau mažiau žmoniškus santykius su mama, nes baiminatės, jog, jai mirus, graušite save, jei visiškai nutrauksite bendravimą.  Šioje vietoje norisi priminti, kad santykius kuria ne vienas, o du žmonės.  Jei mama dėl savų priežasčių jus atstumia, tokia yra jos valia, ir lįsdama prie jos, tik dar labiau kurstysite jos pyktį ir atitinkamai būsite kaltinama.

Iš kitos pusės, mama paseno ir jai, nepriklausomai nuo to, ar serga, ar ne, gali būti reikalinga pagalba.  Kokią konkrečią pagalbą jai suteiksite, derinkite su pačia mama.  Svarbu, kad ji priimtų jūsų paslaugas. Gal reikia ją kur pavežti? Padėti parsinešti iš parduotuvės skalbimo miltelius ar kitą sunkesnį pirkinį? Suorganizuoti meistrus elektros, santechnikos įrenginių ar buitinių prietaisų remontui? Būkite atvira jos poreikiams, atsiliepkite į tuos prašymus, kuriuos galite įvykdyti. Ir tai jau yra (bus) bendravimas.

Rašote, kad negalite pakęsti, jei mama lieja pyktį ant mirusio tėčio (pridursiu – ir jūsų). Įsivaizduoju, kad girdint nerealius kaltinimus, jums pačiai kyla daug nemalonių jausmų. Gal būtų šiek tiek paprasčiau, jei žiūrėtumėte į mamą kaip į ligonį.  Nejaugi pyktumėte ant žmogaus, žinodama, kad jis nesuvokia, ką kalba? 

Tarkim, ji teigia, kad tėtis buvo „paleistuvis“, „intrigantas“ ir t.t. Nesiginčykit, neprieštaraukit, o tik išklausykit. Retkarčiais galite atspindėti jos žodžius ir jausmus: „Girdžiu, kad sakai, jog tėtis buvo nedoras, ir matau, kad tau vis dar dėl to labai pikta.“ Jei mama kaltins jus: “Tu esi vagilė!“, kaip įmanoma ramiau atsakykit: „Suprantu, kad tau atrodo, jog aš tave apgavau.  Natūralu, kad pyksti ant manęs.“ Tuo pačiu ieškokite savų būdų, kurie padės jums išlikti ramiai, ir juos naudokite.

Padėti iškęsti mamos pykčius galėtų ir supratimas, kad jūsų bendravimas žemiškajame gyvenime yra laikinas.  Dar kažkiek, ir ji iškeliaus anapilin. O šiandien, turėdama tokią mamą, kokia ji yra, jūs gaunate kažkokią svarbią jums pamoką.  Kokią? Pabandykit suprasti pati.  Gal mamos pykčiai moko jus kantrybės?  Atlaidumo? Sugebėjimo išlikti ramia, kai ant tavęs pilamas purvas?.. Štai ir darosi lengviau iškęsti įžeidinėjimus. 

Ne visada pavyks tyliai išklausyti ir ramiai atsakyti. Suprantama, kad jums kils įvairių jausmų.  Bendraukite su jus suprantančiais žmonėmis, pasipasakokit draugei(-ėms) apie tai, ką išgyvenate, būdama su savo mama.  Išsikalbėjus paprastai atlėgsta ir darosi lengviau ieškoti būdų, kaip padėti jai ir sau.

O vaikams sakykite tiesą, nesileisdama į smulkmenas – močiutė dėl senatvės, ligos ar tokio būdo visus kaltina ir kalba nebūtus dalykus.  Ji tiesiog yra tokia.  Vaikai supras. Sėkmės ir kantrybės jums!

Linga

Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai