Veikla padeda užsimiršti ir greičiau praeiti skausmingąjį laikotarpį

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, labai norėčiau patarimo, kaip galėčiau padėti sesei, ypač dabar po sūnelio netekties. Jinai visą skausmą laiko savyje. Net nesikalba su manimi.  Čia namuose esame visi palūžę...

Dovilė (vardas pakeistas) 

Labas, Dovile,

Nuoširdžiai užjaučiu dėl mažylio netekties. Suprantu, kad nėra žodžių, kuriais būtų galima numalšinti netekties gėlą.  Matau, kad vaikučio mirtį skaudžiai išgyvena ne tik mama, bet ir jūs, jos artimieji.  Įsivaizduoju, kad jaučiate begalinį sielvartą, jums sunku apie kažką kitą galvoti, jautriai reaguojate į aplinkinių komentarus, padidėjo dirglumas.  Tokie jausmai paprastai sukyla, netekus brangaus žmogaus.  Taip pat galite jausti kaltę, kad nepavyko išsaugoti vaikučio, pyktį ant savęs ar kitų žmonių, apmaudą.

Dovile, tau norisi padėti seseriai, nes matai, kaip ji kenčia.  Tačiau tinkamai tai padaryti tau gali būti sunku, nes šiuo metu pati išgyveni netekties skausmą.  Ir tau gali būti nė kiek ne lengviau, nei mirusio vaikučio mamai.  Jos skausmą aplinkiniai supranta, o  apie savo išgyvenimais tau gali būti nelengva kam nors papasakoti, nes mirė juk ne tavo vaikas.  Bet tai nereiškia, kad tavo skausmas yra nereikšmingas.  Girdžiu, kad sakai, jog visi palūžot, ir suprantu, kad tuo bandai išsakyti savo jausmus apie tai, kaip tau sunku.

Vaikučio nebesugražinsi, ir tu puikiai tai supranti, tačiau jausmai neleidžia nurimti. Susigrąžinti vidinę pusiausvyra būtina, norint padėti kitiems.  Todėl svarbiausia tau pačiai visų pirma atrasti vidinį susitaikymą bei jėgų gyventi toliau.

Sunku atrasti žodžius, kurie galėtų jus paguosti. Papasakosiu alegoriją apie jauną moterį netekusią vaikelio, kurią kadaise skaičiau.  Gal ne visas detales tiksliai atkursiu, tačiau esmę gerai prisimenu.

Mirė jaunos moters vaikelis.  Pasiėmė nelaimingoji mama negyvą  kūnelį ir iškeliavo pas Budą.  Atvykusi ėmė maldauti, kad jis prikeltų sūnelį iš mirusiųjų.  Išmintingasis Buda atsakė:
- Gerai, aš prikelsiu tavo vaikelį, tačiau tu turi atnešti tris grūdelius iš namų, kuriuose niekas nemirė. 
Iškeliavo moteris į pasaulį ieškoti tokių namų.  Bet tik kur ji beužsukdavo, išgirsdavo atsakymą:
- Mes galim tau duoti visą maišą grūdų, tačiau mums teko patirti artimo žmogaus netekties skausmą. 
Daug miestų ir kaimų apkeliavo moteris, tačiau nerado tokių namų, kuriuose niekas nebūtų miręs.  Po ilgų kelionių ji sugrįžo pas Budą ir pasakė:
- Nėra tokių namų, kuriuose niekas nebūtų miręs.  Bet aš daug ką supratau ir dabar ramiai sakau: nebereikia prikelti mano vaikelio.

Kiekvienas šiame pasakojime gali sau rasti skirtingų dalykų.  Tarkim, supratimą, kad begalinis skausmas nesitęs amžinai, ir jau vien nuo to tampa nors šiek tiek lengviau.  Arba – suvokimą, kad ne vien mano šeimai tenka kentėti tokį išbandymą. Ir kitiems pažįstami netekties išgyvenimai.  O gal tai, kad kokia nors veikla padeda užsimiršti ir greičiau praeiti skausmingąjį laikotarpį.  Arba – šis pasakojimas apie tai, kad laikas gydo žaizdas...

Dovile, gniaužti savyje skausmą yra sunkiausia.  Susirask žmogų, kuriuo gali pasitikėti, ir papasakok jam , kaip jautiesi.  Išsikalbėjus paprastai atlėgsta ir darosi lengviau priimti kokius tai sprendimus.  Kai pati jausi vidinę pusiausvyrą, bus lengviau surasti būdų, kaip padėti sesei.  Gal kada tik pabūti su ja ir patylėti.  Pasakyti, kad ją supranti, pasiteirauti, kokią pagalbą ji yra pasirengusi priimti.  Leisti jai suprasti, kad esi pasirengusi ją išklausyti, kad tau ji rūpi, kad ji nėra vieniša su savo skausmu.    Atrodo, kad tai yra visai nedaug, bet kartu tai yra svarbu kenčiančiam žmogui, todėl tai yra daug.

Stiprybės tau ir tavo sesei!

Linga