Prieš keletą
metų atsakinėjau į VLmedicina dienraščio redaktorės Genovaitės Privedienės klausimus. Informacija, manau, aktuali ir
šiandien, tad šį interviu patalpinsiu ir savo svetainėje.
Koks yra tėvo vaidmuo šeimoje, vieta vaiko
gyvenime? Ar vaikui reikalingas tėvas?
Prieš keletą metų internetiniame mamyčių
klube rašiau atsakymą į vienos susirūpinusios mamytės paklausimą apie kūdikio
verkimą, kai jį paima tėtis. Tėvelis, nesuprasdamas, kodėl taip vis atsitinka,
jautėsi atstumiamas, įsižeisdavo. Vaikučiui tada buvo mažiau nei metai.
Atsakiau tada mamytei, kad ji nuramintų
tėvelį – jo laikas dar neatėjo. Iki pusantrų metų mažylis vis dar jaučiasi
mamos dalimi, todėl saugiausia jam būti su mama. Tėčio vaidmuo šiuo laikotarpiu
- padaryti viską, kad mamytė jaustųsi puikiai. Taip jis geriausiai prisidės ir
prie mažylio gerovės.
O štai tėčio valanda išmuša, laikas
ateina, kai vaikutis persirita per 1,5 metukų ir tęsiasi, kol jam sukanka
ketveri. Savaime suprantama, kad laikotarpiai yra apytiksliai, nes ir mažieji
žmogučiai labai individualūs.
Šiuo metu žmoguje formuojasi vadinamasis
dominavimo kontūras. Nuo to, kaip praeis šis metas, priklauso, ar žmogus bus
daugiau linkęs vadovauti, ar paklusti. Ar pasitikės savimi, savo jėgomis, ar
links slėptis kitų užuovėjoje.
Kokiu būdu tėtis daro įtaką vaiko
polinkiui vadovauti ar būti vedamam? Mama yra linkusi globoti, padėti,
prižiūrėti. Tėtis suteikia mažyliui daugiau laisvės. Jis neskuba pakelti, kai
vaikas gali pats atsikelti. Jis leidžia pačiam žmogučiui ropštis ant kėdutės,
išlaukia, kol šis įveikia užsibrėžtą tikslą. O jei neįveikia, tai stumteli
paskutiniu momentu. Tokiu būdu žmogaus pasąmonėje užsifiksuoja nuostata, jog
mano pastangos galų gale duoda vaisių. Man bet kokiu atveju pasiseks. Žmogus ,
turėdamas tokias nuostatas, ir gyvenime nemes darbo po pirmų nesėkmių, o
atkakliai sieks nusibrėžto tikslo.
Viena mergina, kurios tėvas šeimą paliko,
kai ji buvo maža, ir po to sukūrė naują šeimą ir pirmąją pamiršo, man vis
tvirtindavo nenorinti su tėvu nieko bendra turėti. Bet sykį, kai kartu ėjome į
prekybos centrą, ištarė: „Kaskart, kai čia ateinu, pagalvoju, kas būtų, jei
sutikčiau tėtį...“ Jaučiau balse skausmą ir lūkestį....
Natūralu, kad skaudu ir liūdna... O juk
skiriasi tik vyras su žmona. Juk tėtis su mama niekada neišsiskiria. Tėtis
visada lieka tėčiu. Jau vien todėl, kad jis fiziškai prisidėjo prie naujos
gyvybės pradžių pradžios.
Deja, pasitaiko, kad žmogus nežino, kas jo
tėvas. Kartais net ir pati mama nežino. Tačiau psichikoje viskas išlieka. Ir
kartkartėmis gali pasireikšti. Kaip iš glūdumų glūdumos išnyrantis
nesuprantamas neaišku ko ilgesys. Kaip „aš esu nereikalingas“, „mane išduoda“,
„aš esu kažkoks ne toks“ jausmas. Ar dar kaip nors....
Ir vis dėlto... Net ir tai galima
pakeisti. Kaip psichoterapeutė pasiūlysiu psichotechniką, padedančią daugiau
mažiau neutralizuoti realaus tėvo trūkumą žmogaus gyvenime. Ją naudinga bus
atlikti ir tiems, kurie augo su tėvais. Tai susitaikymo su tėvu aktas.
Pajuskite, kur jūsų kūne atsiliepia, kai
tariate žodį „tėvas“. Gal krūtinėje, gal pilve, gal galvoje, bet kur.
Pabandykit įsivaizduoti, kas ten jūsų viduje. Didelis ar mažas? Kokios formos?
Kokios spalvos? Kokios konsistencijos? Dinamiškas ar statiškas? Ir pan. Vidiniu
žvilgsniu patyrinėję, pridėkite ranką prie tos vietos (tarkime, krūtinės) ir
įsivaizduokite, kaip besitiesianti (į priekį ar į bet kurį šoną) ranka nubrėžia
kryptį, rodančią, kur atsidurs jūsų tėvo vaizdinys.
Tik neskubėkite. Kol kas tai dar ne tėvas,
o tik jūsų tėvo simbolis. Koks jis? Stulpas? Žaltys? Kiaulė? Kiškis? Gali būti
bet kas. Leiskime simboliui pasirodyti tartum savaime. Nebandykime pagražinti.
Ir šis simbolis reikš, kaip jūs priimate savo tėvą. Kad ir kas bebūtų,
padėkokite simboliui ir paprašykite jo stoti dabar jau žmogaus pavidalu.
Dabar atsakykite į klausimą: kokia mano
didžiausia pretenzija tėvui. Gal tai, kad jo nebuvo. Gal tai, kad nesirūpino
jumis. Gal tai, kad buvo abejingas jums. Ar kita.
Įvardinę svarbiausią pretenziją,
pagalvokite: o jei tai, ką gavote iš tėvo (tarkime, jo nebuvimą), būtų ne
piktžaizdė, o gyvenimo dovana jums, kas tai būtų. Gal galimybė tapti stipriam?
Gal išmokimas prisiimti atsakomybę už save? Gal mokėjimas už save pakovoti? Ar
pan. Tai jau ne prakeiksmas, o dovana, kurios vis dar nepriimate iš tėvo.
Įsivaizduokite, kaip tėvo (vaizdinio) rankose atsiduria šios dovanos vaizdas
(gal šviečiantis rutulys, gal knyga, skrynia, medis. Bet kas). Priimkite ją iš
tėvo ir įsiveskite į save. Savo padėką galite išreikšti įteikdami tėvui
(vaizdiniui) dėkingumo dovaną. Po to susigrąžinkite tėvo vaizdinį į save. Ir
pajuskite, kad jau kur kas ramiau, galvojant apie tėvą.
Teisybės dėlei turiu prisipažinti, kad šią
psichotechniką pateikiau perdariusi ją iš psichotechnikos „Susitaikymas su
tėvais“, kurioje, kaip galite atspėti, analogiškai dalyvauja ir mama. Jei
skaitytojams aktualu, gali tai atlikti analogiškai ir su mamos projekcija.
Pakalbėjome apie pretenzijas tėvui ir kaip
su juo širdyje susitaikyti. O jei turime pretenzijų sau? Dėl to, kad
nepadėkojome deramai jam išeinant anapus, mažai senu rūpinomės, nesugebėjome
mylėti tiek, kiek mylėjo jis, kad vis skubėjome užuot apsikabinę?..
Tikrai taip. Mylėti nesugebame. Tik
nesvarstyčiau, kuris daugiau kurį mylėjo. Meilė yra tokia, kad kuo daugiau jos
duodi, tuo daugiau turi. Savyje turi. Jinai nemainoma: aš – tau, tu – man.
Galbūt jūs klausiate apie tai, kad, tik
mirus tėčiui, būna, žmogus pajunta, kaip jį mylėjo, tačiau nebeišeina jam to
pasakyti. O pasakyti galima. Įsivaizduoti tėvą tarytum gyvą ir pasakyti, kad jį
labai mylėjo, tik nesugebėjo to parodyti. Galima melstis už tėvą. Galima skirti
jam savo darbus. Galima tiesiog nusiųsti iš savo širdies į tėvo paveikslą
baltai auksinį (arba kitos spalvos, kokios jums yra meilė) spindulį. Kaip kam
geriau. Ir pajusite palengvėjimą, gal ramybę, gal šilumą kaip ženklą, kad jūsų
siunčiamas pranešimas buvo priimtas.
Jei grįžtume prie psichotechnikos „Susitaikymas su tėvu“, tai, išmetę dalį
apie pretenziją, kaip tik turėsime padėką tėvui. Labai galimas dalykas, kad ir
tėvas norės kažką pasakyti. Gal tai, kad ir jis jus labai mylėjo ir vis dar
tebemyli.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą