S.Kovaliovas "Gyvenimo instrukcija" 2 dalis (su lietuviškais subtitrais)

Arūno Maniušio nuotr.

Pagaliau laisvas šeštadienis.  Jau iš anksto buvau susiplanavusi užbaigti dar vieną S. Kovaliovo vebinaro "Gyvenimo instrukcija"  su lietuviškais subtitrais dalį. Galvojau, prisėsiu ir darysiu tol, kol padarysiu.  O tai vis po truputį, po mažmožėlį.  Tai orouostuose (Čarlio de Golio, Šeremetjevo, Borispolio), tai lovoje vakarais po darbo, tai dar kur, nutvėrusi laisvą valandėlę.

Prisėdau...  ogi žiūriu, kad prirašiau netgi daugiau nei vienai daliai.  Beliko iškarpyti nereikalingas vietas, priklijuoti pradžią pabaigą ir - įkelti.  Štai rezultatas!

Pasirodo, sušukau "Op!", neperšokusi griovio.  Įrašas, kaip išaiškėjo, besąs per didelis, kad jį būtų galima tiesiogiai įkelti į blogą.  Todėl spausk ant žemiau pateiktos nuorodos ir atsidarysi laidą Yotube kanale.

https://youtu.be/rz-cpd5M_J0

Šis video yra 2-oji dalis 3 valandas trukusio S.Kovaliovo vebinaro "Gyvenimo instrukcija".  Jame integralinio neuroprogramavimo autorius pasakoja apie 7 taisykles, kurios kaip 10 Dievo įsakymų, jų laikantis, suteiks gyvenimui komfortišką būvį ir galimybes  lengvai ir greitai siekti savo tikslų, augti ir tobulėti.  Beje, šiame video jūs galėsite gyvai pamatyti, kaip meistras praveda psichotechniką.  Demonstracijoje dalyvavo Inovacinių psichotechnologijų instituto specialistas Maratas Fazylovas.

Kaip padidinti mylimojo ištikimybės tikimybę

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, kaip ir dauguma istorijų, manoji susijusi su mylimu vyru. Esame poroje beveik porą metų, vos praėjus savaitei po pažinties gavau raktą nuo jo buto ir apsigyvenome kartu. Esu nelengvo būdo - reikli, kritiška, kategoriška, savininkiška ir pavydi (man 28 metai).

Tačiau ilgainiui gavau informacijos apie pamilto vyro žaidimus su kitomis moterimis. Viena jų - buvusi kolegė. Su kita bendravimas buvo draugiškas, tačiau su flirtu - tai man taipogi nepatiko.

Iš mano pusės atsirado daug pykčio, nusivylimo, santykiai pradėjo byrėti. Aš stengdavausi prisitaikyti, tačiau neleidau jam suprasti, kad toleruosiu bendravimą su kitomis.

Vieną dieną į rankas pateko jo pašto dėžutė, su pamirštais ištrinti išsiųstais laiškais. Skaičiau, virė pyktis, nusivylimas, neapykanta. Vėl buvo kolegė (ištekėjusi ir turinti vaikų), kuri guosdavo jį, siekė artumo ir akivaizdžiai flirtuodavo. Supratau, kad jos iniciatyva buvo didesnė. Skaudžiausia tai, kaip jis dalinasi, jog manęs nemyli ir neketina kurti šeimos. Tie žodžiai mane sužlugdė. Apie šeimą kalbėdavome, vaikų tema sudėtingesnė dėl kitų priežasčių. Širdyje tikėjau, kad šie santykiai dar gali būti gražūs.

Apie eksperimentą, parodžiusį kaip vaikystėje formuojasi baimės

Tikriausiai nerasim žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs, jog ankstyvoji vaikystė turi lemiamą vaidmenį visam žmogaus gyvenimui. 

Dirbant su klientais praktiškai kiekvienu atveju atrandama, kad suaugusio šiandieninių problemų šaknys išaugo ankstyvame ir labai jautriame žmogaus amžiuje.

Internete radau aprašytą eksperimentą, kuris patvirtina, kad vaikystėje įgytos traumos išlieka visą žmogaus gyvenimą (iškart turiu pasakyti, kad nėra viskas taip tragiška. Integralinio neuroprogramavimo psichotechnikos leidžia pakeisti pasąmonės užfiksuotą negatyvią patirtį ir taip padėti žmogui „pasveikti“ nuo jam gyventi trukdančių nesąmoningų reakcijų).

Kokie keisti gali būti žmonių pomėgiai

Niekada nesusimąsčiau, kokie keisti gali būti žmonių pomėgiai.  Kai kalbam apie hobi, tai visų pirma įsivaizduojam pašto ženklų, drugelių, monetų, vyno butelių kamščių kolekcionierius, besimokančius groti kokiu tai muzikos instrumentu, keliaujančius po įvairias šalis, ragaujančius egzotiškus valgius ir pan.

Šiandien sūnus papasakojo, kad tranzuodamas iš Kauno, susitiko žmogų, kuris turi labai įdomų hobi.  Vienu žodžiu net sunku apibūdinti, kas tai per pomėgis.  Kaip supratau iš sūnaus pasakojimo, tas žmogus modeliuoja kritinį avia įvykį, kai abu pilotai dėl kažkokių priežasčių išeina iš rikiuotės ir nebegali skrydžio metu vykdyti savo pareigų. 

Paskutinė mėnesio atkarpa kasdieniniame blogų rašyme

Tik prasidėjus birželiui, staiga susivokiau, kad iki mano pažado sau išpildymo kasdien patalpinti savo bloge po įrašą liko mėnuo su uodegėle.  Praėjusių metų liepos 11 dieną (net nežinau, kas tada man užėjo) ėmiausi šio projekto. Net neturėjau konkrečiai įvardinto tikslo.  Net nežinojau, kokių naudų gausiu jį įgyvendinusi. 

Tiesiog norėjau rašyti ir įkinkiau save į šį vežimą.  Nes, matyt, suvokiau, kad prisiversti rašyti, kai niekas išoriškai neskatina, vidinės motyvacijos neužteks (tikrai nebūtų užtekę, jei ne pasižadėjimas sau).  Tiesą sakant, kažkur giliai kirbėjo mintelė, kad jei bus labai sunku, tai juk galėsiu nutraukti rašymus. Nes juk aš esu savo gyvenimo šeimininkė.  Kaip tas karalius, kuris, kai nori sukuria įstatymus, o kai nori, - juos atšaukia.

Kaip padėti sūnui išlaikyti egzaminus

Kaip padėti sūnui išlaikyti egzaminus? – kreipėsi į mane viena seminaro dalyvė. – Ar yra kokių psichotechnikų, padedančių tai padaryti?

Į mane žiūrėjo didžiaakė, smulkutė, jaunai atrodanti moteris. 
- Kiek sūnui metų?- paklausiau.
-Šešiolika.
-O kokia problema?  Jis labai nervinasi?  Ar kaip tik priešingai – visiškai nekreipia dėmesio į besiartinančius egzaminus?
-Antrasis variantas.  Visiškai nesijaudina, žiūri lengvabūdiškai.
-Jei jaunuolis nemato problemos, tai jam padėti negalima.  Kaip galima padėti tam, kuriam pagalbos nereikia?

Geriau būti laimingam nei teisiam

Seminaras baigėsi, serifikatai išdalinti. 
Nuotraukoje aš (dešinėje) su seminaro dalyve.

Štai ir baigėsi dar vienas įtemptas savaitgalis Kijeve transliuojamame S.Kovaliovo seminare "Šeimyninių santykių psichoterapija".

Išvargusi, alkana, bet kartu ir patenkinta sėkmingai atliktu darbu ėjau vakarėjančia didžiulio miesto gatve ir pajutau pažįstamą kvapą.  Net stabtelėjau iš nuostabos: juk taip apie save praneša žydinčios liepos.  Pakėliau galvą ir pamačiau, kad iš tiesų stovėjau po dideliu medžiu, kurio šakose tvinko pumpurai, o patys drąsiausi jau skleidė savo purias galveles ir liejo ypatingą aromatą į šilto vakaro glėbį.

- Dar tik birželio pradžia, - nustebau. - o čia jau pražydo liepos!

Įkvėpiau pilna krūtine ir pasukau link kioskelio, prekiaujančio vaisiais ir daržovėmis.  Čia akis masino raudoniu degančios braškės, kurių nenusipirkti tiesiog nebuvo įmanoma. Tiesą sakant, tokią mintį ir puoselėjau, keliaudama link man žinomo kioskelio. Į krepšelį dar nusileido ir persikų maišelis - atstatinėsiu jėgas gyvais vitaminais.


Inovacinių psichotechnologijų institute seminaras, skirtas šiai aktualiai šeimyninių santykių temai, buvo pravestas pirmą kartą.  Prof. Sergejus Kovaliovas, integralinio neuroprogramavimo kaip savarankiško psichoterapinio metodo autorius kaip visada buvo darbingas ir energingas.  Seminaro dalyviai gavo pilną modulį psichotechnologijų, įgalinančių keisti sutuoktinių santykius įvairiais aspektais.

Raudona gija seminaro dienas lydėjo mintis, kad geriau būti laimingam nei teisiam.  Ginčų ugnelė, kilusi aiškinantis, kuris yra teisus, atima daug energijos, laiko ir gali peraugti į gaisrą.  Pykčiai, nuoskaudos, ambicijos - dalykai, kuriuos nesunkiai galima nugesinti psichotechnikomis, o rasti gilumines konfliktų priežastis, geriau suprasti save bei partnerį gali būti ne taip paprasta, todėl psichoterapeuto kaip trečio asmens pagalba būtų labai naudinga.

Dar vienas svarbus dalykas buvo iškeltas seminare - norint pakeisti santykius, nėra būtina, kad abu sutuoktiniai lankytųsi pas psichoterapeutą.  Šeima yra sistema, o keičiantis vienai sistemos daliai, norint nenorint, keičiasi ir kitos sistemos dalys.  Tuo labiau, kad mes bendraujame ne tiek su pačiais sutuoktiniais, kiek su jų projekcijomis, esančiomis mūsų galvoje.  Pasikeitus projekcijai, keičiasi ir gyvi santykiai realybėje.

Kitaip nei ankstesniuose seminaruose,  S. Kovaliovas kvietė į sceną  ne tik pavienius dalyvius, išdrįstančius viešai atsiverti, bet ir poras.  Tai buvo puiki demonstracija, kaip dirbti su abiem sutuoktiniais kartu.

Visko, kas vyko seminare, papasakoti neįmanoma, nes naujų žinių, praktikos buvo tikrai daug.  Šiandien esu pavargusi, tai daiktus kelionei į lagaminą susikrausiu rytoj.  O šiandien dar suvalgysiu braškę kitą, truputį pašmirinėsiu po internetą ir migsiu.  Ryt laukia kelionė  atgal į Lietuvą.