Genijus ir piktadarys: kaip jie dera viename asmenyje?

Autorius: Sergejus Kovaliovas
psichologijos mokslų daktaras, filosofijos daktaras, profesorius
Inovacinių psichotechnologijų instituto generalinis direktorius,
Praktinės psichoterapijos centro mokslinis vadovas



The Genius of Alexander, Louise Elisabeth Vigee-Lebrun (1755-1842)



Nuo to laiko, kai  pasirodė A.Puškino „Mocartas ir Saljeri“ (o iš esmės, gerokai anksčiau) žmonija atkakliai bandė išspręsti labai įdomią „genijaus ir piktadario“ (kaip tai įvardijo literatūros šviesulys) problemą. Tai yra, bandė suprasti ir paaiškinti keistą fenomeną:  žmonės, kurie pasižymėjo, švelniai tariant, nelabai aukšta morale (pavyzdžiui,  žymiojo lordo Bairono biografija), sugebėjo sukurti kūrybinio genialumo šedevrus (pavyzdžiui, paminėto autoriaus „Čaild Haroldas“.).

Mano žiniomis, atsakymas taip ir nebuvo rastas. Juk žmonės, iškėlę šį klausimą, nesuprato to, ką aš  atradau integraliniame neuroprogramavime (INP).  Taip yra todėl, kad kuria žmogaus Esybė, o gyvena pirmasis „Aš“, kuris neretai būna ne paties aukščiausio lygio.

Paaiškinsiu savo mintį. Pagal INP teoriją egzistuoja keturi pirmieji „Aš“, ir juose nuosekliai vystydamasi žemiškame pasaulyje pasireiškia tikroji žmogaus Esybė.  Ego, kuris, bendrai paėmus, yra klaidinga savęs identifikacija, perpildyta susireikšminimu ir nepilnavertiškumu. Įvaizdis – rolių ir kaukių rinkinys, amplua.  Individualybė – tikrasis asmens savitumas. Ir Asmenybė – tikrojo mūsų „Aš“ atributas žemiškajame pasaulyje.

1. Ego	2. Įvaizdis
4. Asmenybė	3. Individualybė

1 pav. Keturi žmogaus pirmieji „Aš“

O toliau viskas paprasta. Idealiu atveju, „genijaus ir piktadario“ problemos išvis nėra tada, kai Esybė realizuoja savo kūrybinį potencialą Asmenybės lygio žmoguje. Pavyzdžiui, kaip A.Solženycinas.  Tačiau Aukščiausiasis negali laukti, kol visi potencialūs kūrėjai pasieks šį lygį. Negali laukti ir jų Esybė, tad, net  būdama įkalinta siaurame Ego pasaulėlyje, ji siekia save išreikšti. Kitaip  nebus pasiektas „kelionės į materialųjį pasaulį“ tikslas, o komandiruotė, trunkanti visą žmogišką gyvenimą, liks beprasmė. Tokiu būdu žmogiškasis Kūrėjas (šiuo atveju ne Dievas, o genijus) gana dažnai neprilygsta savo kūriniui. Už tai jis sumoka savo palyginus trumpu, pilnu patologijų gyvenimu. Jo pirmasis „Aš“ paprasčiausiai neatlaiko įtampos, kurią sukuria Esybė. Ir sudega genijus kaip transformatorius, nepritaikytas tokio galingumo srautui. O tie kūrėjai, kurie dera su savo kūryba, gyvena kur kas ilgiau.

Čia yra dar vienas pakankamai svarbus momentas. Anot Platono kiekvienas iš mūsų Ten gauna savo Daimoną, jis ir yra Genijus (išskirta S.K.).  Išeina taip, kad  žmogus tikru kūrėju tampa tik tada, kai atsibunda jo Daimonas. Praktiškai tai dažniausiai atsitinka trečiame lygyje, kai žmoguje pasireiškia (iš esmės, pirmą kartą pasirodo) ne tik Individualybė, bet kartu ir jo Siela (2 pav.).

1. Kūnas	2. Protas
4. Dvasia	3. Siela

2 pav. INP dalykinės sritys

Ir tada žmoguje atsibunda jo Genijus, ir žmogus tampa genijumi, derančiu su savimi bei savo Siela.

Iš rusų k. , autoriui leidus, vertė Linga Švanienė
Praktinės psichoterapijos centro prie  S.Kovaliovo vadovaujamo Inovacinių psichotechnologijų instituto specialistė