Žmonės dažnai nusprendžia, ką kitas galvoja, ir su tuo savo įsivaizdavimu kovoja

Dvi seserys barėsi dėl apelsino, nes abiem jo reikėjo.  Galų gale nusprendė jį padalinti per pusę.  Kai tai padarė, išaiškėjo, kad vienai reikėjo apelsino žievelės, o kitai jo sulčių. 

Ir čia ne šiaip sau anekdotas, o praktiškai kasdien pasitaikantys gyvenimiški įvykiai, nes vietoj to, kad žmonės išsiaiškintų, pagaliau normaliai pasikalbėtų, suprastų vienas kitą ir vienas kito poreikius, jie nusprendžia, kad žino, ką kitas galvoja, ir su tuo savo įsivaizdavimu kovoja.  Kaip tos dvi seserys.

Viena seminaro dalyvė pasiskundė S. Kovaliovui, kad 20 metų negali surasti bendros kalbos su kaimynu dėl tvoros.  Ji tvirtino, kad ne kartą bandė kalbėtis, bet viskas veltui – kalbėk nekalbėk, kaip į sieną.

S. Kovaliovas visų pirma jai atsakė, kad jokio dialogo tarp jos ir kaimyno nėra ir niekada nebuvo, nes ji taip niekada ir nepabandė atsistoti į kaimyno vietą. Svarbu suprasti kito argumentus. Pakeisti kitą galimą tik išeinant iš jo pasaulio modelio, iš jo supratimo. Tai reiškia, kad būtina suprasti, kaip jis mąsto, ką jaučia.

Paprastai mes galvojame, kad ir kitas mąsto bei jaučia taip pat, kaip ir mes. Tačiau būtina suprasti, kad dailininkas, medkirtys ir botanikas, atėję į vieną ir tą patį mišką, jį matys skirtingai. Taip ir žmonės tą pačią konfliktinę situaciją mato skirtingai.

Dar svarbu žinoti, kad konfliktinės būsenos tęsiasi dar iki 7-10 metų jau po to, kai pats konfliktas baigėsi.  Todėl tikrai kur kas geriau pakalbėti ir išsiaiškinti, koks kito žmogaus pasaulio matymas, dar prieš prasidedant konfliktui.