 |
| Lingos Švanienės nuotr. |
Neretai
šeimose pasitaiko tokie santykiai, kai vienas sutuoktinis dirba ir pilnai
išlaiko nedirbantį sutuoktinį. Tokiu
būdu šeimoje neišlaikomas „imti ir duoti“ balansas. Duodančiuoju klasikinėje
šeimoje paprastai būdavo vyras, bet šiais laikais dažnai šią rolę vykdo
moterys, išlaikydamos savo antrąją pusę.
Pasižiūrėkime,
kas laukia tokių porų, ir kaip neišvengiamai vystysis jų santykiai.
Natūralu,
kad atskirais šeimyninio gyvenimo momentais vienas gali duoti daugiau, vėliau
situacija gali išsilyginti ar net pasikeisti.
Tačiau
tokiais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių tik duoda kitam, nieko negaudamas
mainais, jis pradeda jausti išsekimą, o kita vertus, duodantysis jaučiasi
pranašesnis už imantį, kuriame, savo ruožtu, giliai viduje užgimsta kaltės jausmas.
Tokia situacija
nepadeda pozityviam santykių vystymuisi.
Priešingai. Išsekęs duodantysis gali pradėti mažinti savo dotacijas. Kaip į tai reaguos imantysis? Imantysis įsižeis, nes jam atrodys, jog gauna
nepakankamai.
Kaip žinome,
kad tas, kuris jaučiasi įžeistu, ims jausti ir savo pranašumą prieš partnerį.
Taip! Tai – paradoksas, bet situacija vystosi būtent taip.
Įsižeidęs imantysis
po kurio laiko pradės atakuoti sutuoktinį. Jis pradės
priekaištauti, kad kitas jam mažai duoda. Tokiu būdu jis taps agresoriumi.
Net ir tais atvejais, jei duodančio dosnumas neišseks,
santykiai vystysis net dar blogiau. Banalu, bet pasirodo, kad duoti per daug yra kur kas blogiau,
nei duoti nepakankamai. Baisus mechanizmas ima veikti: duodantysis išsenka, bet
jaučia savo pranašumą, o daug imantis jaučia kaltę ir menką savivertę, kas
priveda jį prie įsižeidimo.
Dėl ko
įsižeidė? Dėl to, kad gavo pernelyg daug.
Skamba kaip
visiška nesąmonė, bet kur žmogiška psichologija, ten nedaug normalaus ir
racionalaus.
Toliau
prasideda agresija iš imančiojo pusės. Jis jaučiasi kartu ir kaltas, kad negali
duoti, ir kartu pyksta ant duodančio, jog šis duoda ir verčia jį jaustis
pažemintu.
Tokie
prieštaringi jausmai gimdo imančiojo norą pažeminti duodantįjį, jam keršyti ir
net kiaulinti. Paradoksalu, tiesa?
Ir šiuose
santykiuose išeitis yra. Balansas būtų atstatytas, jei imantysis sugebėtų
perlipti per savo kaltės ir pykčio jausmus, pajustų duodančiam dėkingumą ir jį
išreikštų. O duodantysis savo ruožtu
stengtųsi padėti nepastebimai, išliktų kilniu ir kartu ne pernelyg kilniu.
Kiekvienas
suprantam, kaip tai nelengva.
Tokiu būdu,
išeina taip, kad šeima moko saiko, moko kantrybės, moko kilnumo, moko
išminties, moko sąmoningumo. Ir tokias pamokas įmanoma gauti tik šeimyniniuose
santykiuose.
Paruošta pagal S. Kovaliovą iš video laidos "Šeimyninės gerovės apibrėžimas arba kontraktas laimei- 2"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą