Ar gelbėti draugą nuo kompiuterinių žaidimų, ar save nuo tokio draugo

Sveiki,

Esu 19 metų mergina. Turiu šokią tokią problemą bandydama suprasti savo vaikiną (jis keliais metais už mane vyresnis). Bendraujame mes kažkur 2-3 mėnesius. Taigi dar nepajutome tos tikrosios meilės, bet jaučiame didžiulę trauką ir atitikimą vienas kitam. Gyvename šiek tiek toli vienas nuo kito. Kaip pagrindine mūsų bendravimo priemone tampa kompiuteris.

Na bendravimas kompiuterio pagalba, man visiškai netrukdo. Abu kaip ten bebūtų esam kompiuterinių žaidimų mėgėjai, bet kuo toliau tuo labiau iškyla viena problemėlė. Dabar žaidimams draugas jau skiria didžiąją dalį savo laiko. Mane kartais net ignoruoja, o jei ir kalbam, tai tenka viską kartoti po kelis kartus, nes mat žaisdamas jis neišgirsdavo.

Kai pasiūlau jam vietoj žaidimų pakalbėt, ar užsiimt kitokia veikla abiem, jis randa būdą kaip išsisukti. Pasišnekėti su juo išeina tik vakare, kai jau nebežaidžia, tada atrodo jis būna toks dėmesingas, geras.. O kitą dieną aš ir vėl palikta laukti.

Kuo toliau tuo labiau mane kankina klausimas, kas bus toliau. Nenoriu pabėgt nuo šitos bėdos, norėčiau jam kaip nors padėt, kol tie žaidimai nesugadino jo gyvenimo ir neatima kitų malonumų.

Lauksiu jūsų patarimų, kaip elgtis man šitoje situacijoje.

Augustė (vardas pakeistas)

Sveika, Auguste,

Pakalbėkim visų pirma apie pagalbą kitam.  Tau atrodo, kad draugas jau tampa priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų ir tau norisi jam padėti. Tačiau iš tavo laiško nematyti, kad jis būtų kažkuo nepatenkintas ar nelaimingas.  Supratau, kad draugas taip pat neprašė tavo pagalbos apribojant jo žaidimų laiką. 

Tad užmiršk apie pagalbą jam.  Galima padėti tik tam, kuris mato savo problemą, nesugeba pats su ja susitvarkyti ir PRAŠO konkrečios pagalbos.  Aš sutinku su tavimi, kad priklausomybė nuo žaidimų gali trukdyti tavo draugui gyventi tikrą gyvenimą ir jausti jo teikiamus malonumus.  Tačiau kaip gyventi ir kokius malonumus pasirinkti (žaidimai – taip pat malonumas) gali tik jis pats.

Iš kitos pusės matau, kad tu pati esi pasimetusi, kai draugas tave ignoruoja.  Įsivaizduoju, kad gali kilti pyktis, kai tavęs negirdi ir tenka po kelis kartus tą patį kartoti. Natūralu, kad yra apmaudu, kai jis vengia susitikti su tavimi. Dar tik pati pradžia jūsų bendravimo, o tau jau tenka taikstytis su jo abejingumu. Pasirodo, kad ne jis yra nepatenkintas esama situacija, o tu.  Todėl ir padėti reikėtų visų pirma sau pačiai.

Kadangi sau pagalbos neprašei, galiu tik numanyti, ko norėtum.  Tikriausiai norėtum draugui būti svarbi, mėgautis jo teikiamu dėmesiu ir rūpinimusi. Tikėjaisi viso to sulaukti, išvaduodama jį iš žaidimų vergovės.  Taip „gelbėdama“ draugą, norėjai gauti tai, ko nori, ir taip padėti sau.

Ką daryti? Tai priklauso nuo tavęs, nuo to, kiek laiko esi pasirengusi tenkintis malonaus bendravimo trupiniais. Kiek kęsi jo ignoravimą ir nedėmesingumą? Taip pat svarbu atsakyti sau, kiek realu, kad šiandienins vaikinas-kompiuteromanas pasikeis, ir tu jam tapsi svarbesnė už žaidimus. Beje, jei išdrįstumei nutraukti santykius su juo, tikėtina, kad greitai sužinotum, kas vaikinui svarbiau.

 

Nežinau, ar ryšiesi tokiam bandymui-išbandymui.  O kas, jei pasirodys, kad draugui tu nerūpi?  Kas tame tau būtų baisausia?  Bet čia jau kita tema...

Taip jau kartais būna, kad vietoj atsakymo į klausimą gauni dar daugiau klausimų. Sėkmės ieškant atsakymų.