Atsiverk tik geriems žmonėms, o ne tiems, kurie tavęs nevertina

S. Kovaliovo alegorija

Mes esame pripratę, kad alegorijos - tokie trumpi išmintingi pasakojimai, kadų kadaise sukurti, kartoti iš lūpų į lūpas, kad šiandien jau niekas nebežino žmogaus, sukūrusio tą pasakojimą vardo.  Deja ne visos alegorijos yra tokios.  Kai kurios iš jų gimė visai neseniai ar tik vos prieš keletą dienų.  Šiandien jums pateiksiu pačią naujausią prof. S.Kovaliovo alegoriją. 

Pasakojama, kad kartą pas išminčių atėjo jauna apsiverkusi moteris.  Liedama ašaras, ji papasakojo savo nepaprastą istoriją.

– Visą savo gyvenimą aš labai stengiausi elgtis su žmonėmis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi.  Dalinau gėrį ir nelaukiau, kad man už jį atsilygintų. Buvau nuoširdi, nesigėdydavau kitiems atverti savo sielos.  Deja, atsakydami į tai, kiti mane užgauliojo, tyčiojosi iš manęs, išduodavo mane bei juokdavosi... Aš taip pavargau nuo viso to!  Ir dar labai apmaudu, kad nebežinau, kaip toliau gyventi...

–Nusirenk, ir nuoga prasivaikščiok miesto gatvėmis. – ramiai atsakė jai išminčius.

–Jūs tikriausiai išprotėjote!- sušuko moteris. – Aš ne tokia! Taip vaikščioti po miestą pavojinga : mane gali iškolioti ar net išprievartauti!

Tada išminčius privedė ją prie didžiulio veidrodžio, kabančio ant sienos.

–Štai, matai, – pasakė jis. – tau gėda nuogai išeiti į gatvę, bet kažkodėl tau negėda eiti per pasaulį su apnuoginta siela. O juk tavo siela – tai veidrodis, kuriame kiti atsispindi ir mato save ir tik save.  Ir jeigu kieno nors siela kupina bjaurasties,  tai būtent tą bjaurastį jis ir mato, kai įsižiūri į tavo tyrą sielą. Ir jam neužteks nei drąsos, nei jėgų pripažinti, kad tu esi už jį geresnė. Jam bus per sunku tai suprasti ir pasikeisti.  Todėl kad tik nedaugelis sugeba pamatyti kitame savo trūkumus ir ydas, padaryti reikiamas išvadas ir pasikeisti.

–Tai ką man daryti, kad visa tai pakeisčiau? – paklausė moteris. – Išeina, kad nuo manęs praktiškai niekas nepriklauso...

–Pažiūrėk į mano sode žydinčias gėles, kurias čia auginu jau daugybę metų. – ramiai atsakė išminčius. – Žinai, aš niekada nemačiau, kaip skleidžiasi jų pumpurai.  Visa tai vyksta nepastebimai ir stebėtinai laiku. Taip elkis ir tu.  Atverk žmonėms savo širdį ir sielą taip atsargiai ir palaipsniui, kad niekas netgi nepastebėtų.  Be to atsiverk tik geriems žmonėms, o ne tiems, kurie tavęs nevertina ir su džiaugsmu nuplėšytų tavo gerumo lapelius. Kitaip jie negali, nes visada tavo sieloje matys savo priešiškumo ir Tamsybių atspindį. Šlykštų asmeninio blogio, niekšiškumo  ir išdavystės atspindį...
–Bendrai paėmus, – šiltai nusišypsojęs pridūrė išminčius. – kaip sakoma, nebarstyk perlų kiaulėms. Nes tai nebus naudinga nei tau, nei jiems...