Visur, kur galima gyventi, galima gyventi gerai

Arūno Maniušio nuotr.

Sergejus Kovaliovas:
Pagrindinis mūsų uždavinys – teisingai suformuoti visiškai naują pasaulėžiūrą savo, kitų, pasaulio ir Dievo atžvilgiu. Vadovaudamiesi esama pasaulėžiūra, dabartiniu mūsų sukurtu pasaulio modeliu patekome į aklavietę, pajutome visišką beprasmybę.

Klausėte apie depresiją. Aš nesiruošiu pasakoti šio fenomeno teorijos, nors ją puikiai išmanau kaip psichologijos mokslų daktaras. Vis tik noriu pasakyti štai ką. Kai Harvardo mokslininkai atliko tyrimus, kodėl tokia trumpa mūsų gyvenimo trukmė, savo nuostabai jie išsiaiškino: mes mirštame ne todėl, kad geriame alkoholį ir rūkome. Yra šalių, kuriose geriama ir rūkoma kur kas daugiau. Pasirodo, kad mes mirštame iš ilgesio ir gyvenimo prasmės nebuvimo. Kartoju: iš ilgesio ir gyvenimo prasmės nebuvimo! Ir toks mirštamumas – tai lyg protestas ir migracija: čia gyventi nebegaliu, iš čia aš išeisiu. Tokia perspektyva nedžiugina.

Ir visgi aš  esu optimistas. Todėl, kad pritariu Marko Aurelijaus požiūriui, jog visur, kur galima gyventi, galima gyventi gerai. Net gi ir dabar.

Ne mes, o išminčiai kadaise pasakė: „Dėl savivalės padidėjimo daug kur išblės meilė; iškentėję iki galo išsigelbės“ (Mt 24:12-13 red.). Tačiau išsigelbėjimas nėra susijęs su beprasmiškais protestais aikštėse ir gatvėse. Deja, tie, kas susirenka į aikštes, nesiūlo jokios naujos ideologijos. Jie neskelbia kitos pasaulėžiūros. Jie apskritai neatneša nieko naujo. Tai bandymas pakeisti valdžią nestandartiniais metodais.

Mes išgyvensime tik tuo atveju, jei iš pagrindų pakeisime savo pasaulėžiūrą. Mumyse turi atsirasti saviti jėgų centrai. Mentalinė, protinė jėga, kuri sukurs kitą pasaulio vaizdą. Optimistinį, džiaugsmingą, neegoistinį, dorovinį, dvasinį. Jei mes sugebėsime tai atlikti, išgelbėsime šį pasaulį pagal žinomą „šimtosios beždžionės“ dėsnį.

Buvo atliktas eksperimentas: nedidelio archipelago salelėse mokslininkai apgyvendino beždžiones ir mėtė joms nuluptus bananus. Iš pradžių beždžionės valgė juos smėlėtus. Paskui viena beždžionė susiprotėjo nuplauti bananą vandeniu. Jos pavyzdžiu pasekė antra, trečia… Ir kai susivokė šimtas beždžionių, visos, gyvenusios tame archipelage, ėmė plauti bananus vandeniu! Suveikė akumuliacijos principas. O veikė jis per tą patį visus mus jungiantį morfinį lauką,  kurį  nuosekliai aprašė Rupertas Šeldreikas.

Jei tai įvyktų žmonių bendruomenėje, dar galėtume pakilti. Bet pasikeitimas įmanomas tik tuo atveju, jei mes pakeisime tikrovę, pakeisime sąmonę. Ar tai įmanoma? Aš darau tai, ką galiu. Aš aiškinu žmonėms, kaip galima ne tik išgyventi, bet ir gyventi net gi šiame beprotiškame pasaulyje.

Aš sukūriau specialią integralią psichoterapijos sistemą –  taip vadinamą integralinį neuroprogramavimą, kuris leidžia išspręsti bet kokias psichologines ir fizines žmonių problemas. Ir ne tik spręsti, bet dar ir padėti žmogui pasiekti tokį lygį, kai jis pradeda mąstyti apie aukštesnes materijas ir dvasingumą. Pradeda suprasti gyvenimo prasmę. Ir gyventi su džiaugsmu, o ne tik rūpintis išgyvenimu. Aš dėstau šį mokslą visiems norintiesiems, nieko neslėpdamas ir viską paaiškindamas.

Ir tai ne dorybė, nes sunku pavadinti dorybe tai, kad  tiesiog gyveni pagal sąžinę. Pagal tą pačią, kuri atitinka tikrąją moralę ir dorovę. Juk taip ir turi gyventi žmogus. Tiesiog žmonės jau pamiršo, kas tai yra: gyventi pagal sąžinę. Jiems padėjo tai pamiršti. Nes žmonės, kurie gyvena pagal sąžinę, negali leisti tos niekšybės, kuri dabar vyksta. Pasaulio valdantiesiems geriau turėti nesąžiningus pavaldinius. Juos lengva papirkti. O tuos, kurie gyvena pagal sąžinę, papirkti sunku, net neįmanoma.


Ištrauka iš S.Kovaliovo interviu econet.ru