Arūno Maniušio nuotr. |
Kovaliovas pasakoja jo paties parinktą alegoriją, geriausiai išreiškiančią seminaro medžiagą. Pateiksiu čia istoriją, kuri buvo papasakota seminaro „Meilės ir artumo psichoterapija“.
Beje, tą kartą S.Kovaliovas pasakojo ne alegoriją, o
čekų rašytojo Karelo Čapeko apsakymą „Tikroji Romeo ir Džiuljetos istorija“ iš
ciklo „Apokrifai“, kur autorius savitai traktuoja žinomus istorinius mitus.
Čia perpasakosiu Karelo Čapeko istorijos apie Romeo ir
Džuljetą versiją, nes man nepavyko rasti šio kūrinio, išversto į lietuvių kalbą
internete.
Praėjus 50 metų nuo tų įvykių, kurie buvo aprašyti
nemirtingoje tragedijoje „Romeo ir Džiuljeta“, į Veroną atvyko jaunas anglų
lordas, siekdamas patikrinti, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Susirado jis seną senutėlį
dvasininką ir pasiteiravo, ar tas kartais neprisimena Džiuljetos.
-Džiuljeta, Džiuljeta, Džiuljeta... Aaa, prisimenu. Tai garbinga grafo Pariso žmona. Ji pagimdė
ir išaugino 5
vaikus. Jau bus metai, kaip ji iškeliavo
į aną pasaulį. – atsakė dvasininkas.
-Kaip? – nustebo lordas. – juk ji numirė prieš 50 metų!
-Ne! Ji numirė prieš metus.
-Klausykite, tai gal jūs prisimenate Romeo?
-Romeo, Romeo, Romeo... – bandė prisiminti senukas. – Aaaa. Prisimenu! Buvo toks plevėsa, kuris prieš 50 metų dvikovoje sužeidė grafą Parisą. Už tai jis buvo išvarytas iš Veronos. Sako,kad jis arba nusigėrė, arba kažkur numirė.
Anglų lordas dar daugiau nusebo:
-Nejaugi jis nenumirė kartu su Džiuljeta?
-Kaip jisgalėjo numirti? – jau ėmė pykti dvasininkas.- Juk garbingoji ponia Džiuljeta numire prieš metus. Visi giminaičiai ją apraudojo.
-Ta-a-a-aip...-pastebėjo jaunuolis. – Kažkaip keistai gaunasi, nes Šekspyras aprašė kitaip. Įdomiau.
-Nežinau, ką aprašė jūsų Šekspyras ar Šekspuras, – jau visai sudirgo dvasininkas. – bet, mano nuomone, jei garbinga žmona kartu su vyru pragyveno laimingą gyvenimą, jei ji padovanojo jam 5 vaikus, juos gražiai išaugino, jei mirė įvykdžiusi savo kaip žmonos ir mamos pareigą, tai toks gyvenimas kur kas geresnis nei numirti iš meilės kažkokiam plevėsai.
-Kaip? – nustebo lordas. – juk ji numirė prieš 50 metų!
-Ne! Ji numirė prieš metus.
-Klausykite, tai gal jūs prisimenate Romeo?
-Romeo, Romeo, Romeo... – bandė prisiminti senukas. – Aaaa. Prisimenu! Buvo toks plevėsa, kuris prieš 50 metų dvikovoje sužeidė grafą Parisą. Už tai jis buvo išvarytas iš Veronos. Sako,kad jis arba nusigėrė, arba kažkur numirė.
Anglų lordas dar daugiau nusebo:
-Nejaugi jis nenumirė kartu su Džiuljeta?
-Kaip jisgalėjo numirti? – jau ėmė pykti dvasininkas.- Juk garbingoji ponia Džiuljeta numire prieš metus. Visi giminaičiai ją apraudojo.
-Ta-a-a-aip...-pastebėjo jaunuolis. – Kažkaip keistai gaunasi, nes Šekspyras aprašė kitaip. Įdomiau.
-Nežinau, ką aprašė jūsų Šekspyras ar Šekspuras, – jau visai sudirgo dvasininkas. – bet, mano nuomone, jei garbinga žmona kartu su vyru pragyveno laimingą gyvenimą, jei ji padovanojo jam 5 vaikus, juos gražiai išaugino, jei mirė įvykdžiusi savo kaip žmonos ir mamos pareigą, tai toks gyvenimas kur kas geresnis nei numirti iš meilės kažkokiam plevėsai.
Ir tą kartą, papasakojęs
istoriją, S.Kovaliovas užbaigė Eriksono žožiais:
-Ir tegu jūsų pasąmonė
padaro reikiamas išvadas.
O išvados tikrai gali
būti įdomios: meilė iš tiesų svarbi, meilė iš tiesų reikalinga, tačiau kartu
svarbu sugebėti savo meilę valdyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą