Šeimos modelis: žmona - kaip mama, vyras – kaip vaikas

Arūno Maniušio nuotr.

Sveiki, ilgai galvojau, kad su savo problemomis galiu susitvarkyti viena, deja, dabar jau manau, kad klystu. Esu jau nebe maža mergaitė, pati viską suvokiu, bet nieko ryžtingo iki šiol padaryti negaliu. 

Su vyru susituokę esam jau 5 metus. Prieš tai draugavome 5 metus. Turime sūnelį. Viskas pas mus šeimoje atrodo gerai, tol, kol vyras neišgeria alkoholio. Tai būna retai, bet kai būna, tiesiog visus gražius dalykus "užmuša" jo vienas poelgis. Jis VISADA išgėręs išeina iš namų. 


Kalbu apie didelį alkoholio kiekį (ne vieną ir ne 3 butelius alaus). Skambink neskambinus, NIEKADA neatsiliepia ir nepasako, ar viskas tvarkoj, ar jis gyvas sveikas, ir ką jau kalbėti apie jo buvimo vietą. Anksčiau, kol nebuvo vaiko, visada lėkdavau jo ieškoti. Suradus jis nekreipdavo į mane dėmesio, išvadindavo visais nenormaliais įžeidžiančiais žodžiais, būdavo ir apstumdydavo, bet tada draugų pagalba įsodindavome į mašiną ir veždavome namo (pas jo mamą) kol "išsipaipaliuos" ir vėl pradės mąstyt kaip žmogus. 

Klausite, kodėl taip darydavau? Todėl, kad žinodavau, jeigu jo neparvešiu namo, jis tiek visko pridarys, kad vėliau neturėsiu, kur akių dėti. Dabar, kai yra vaikas, lakstyti paskui jį negaliu, nesuspėju ir ko gero nebenoriu... Bet jo elgesys nesikeičia, o aš sėdžiu namuose ir nervuojuos, nes nežinau, nei kur jis yra, nei su kuo (dažniausiai). 

Kiekvieną kartą viskas baigiasi taip pat, aš jam atleidžiu (kuo toliau tuo sunkiau) ir vėl kokius 2-3 mėn. pas mus fronte būna ramu. Dažniausiai per tiek laiko sugebu pamiršti "perlipdama" per save. Ir vėl laukiu tos dienos, kada vėl viskas kartosis... 

Tik kuo toliau tuo labiau galvoju, kad taip ilgiau gyventi nebegaliu... Jaučiu, kad kaip moteris visai pasiekiau dugną, nebesijaučiu "tikra" moterimi, kai jis su manimi taip elgiasi... Sėdžiu sau namuose ir auginu vaiką. Kartais norisi spjaut į viską, bet tada apmąstau, kad gal turiu tylėti ir kentėti... Gal taip turi būti?

Prašau, patarkite man .... esu visiškoje kovoje su savo "išdidumu" (kurio manau, jau nebeturiu)  ir su savo vyru...

Airida (vardas pakeistas)

Labas, Airida, suprantu, kaip jums apmaudu ir neramu, kai  vyras, apkvaišęs nuo alkoholio, išeina iš namų, ir neaišku, kur baladojasi ir ką veikia.  Girdžiu, kad kyla pyktis ir apmaudas, kai prižiūrėdama sūnelį nebeturite galimybės jį surasti ir nuvežti pas jo mamą, kad ten jis išsipagiriotų, nepridaręs kokių nesąmonių.

Airida, laiške yra per mažai informacijos, tačiau panašu, kad jūsų šeimoje susiklostė situacija, kai perdėtai rūpestinga žmona perima šeimos gyvenimui vadovaujančios mamos vaidmenį, o vyras taip ir palieka vaiku.  Aš toliau pasakosiu, atkreipdama dėmesį į jūsų laiško detales, kurios galimai atspindi, jog ir jūsų šeimoje susiklostė panašūs santykiai. 

Palyginus dažnai pasitaiko, kad apgirtę vyrai elgiasi neatsakingai, kaip vaikai. Tokiais atvejais žmonos paprastai imasi iniciatyvos - stengiasi izoliuoti sutuoktinį saugioje vietoje, kur toli nuo svetimų žvilgsnių kartu su alkoholiu išgaruos kvailumas, ir vyras vėl įgaus respektabilią išvaizdą.  Būtent taip elgdavotės ir jūs. 

Panagrinėkim, kodėl žmonos taip elgiasi. Viena iš priežasčių – materialinė.  Jei vyras, būdamas girtas, pridarys nuostolių, juos teks padengti iš bendro šeimos biudžeto.  Tačiau ne visada pavyksta užbėgti nelemtiems įvykiams už akių, o ir sėkmigai „sutvarkius“ sutuoktinį, išlieka nerimas ir baimė, kad kitą kartą moteriški žygiai gali nebūti tokie sėkmingi.  

Kitas moterų sąmoningas ar nesąmoningas tikslas – išlaikyti gražios šeimos įspūdį kitų akyse, nenešti šiukšlių iš namų.  Tad jei negražūs dalykai išsiveržia iš namų, jos jaučia gėdą.  Natūralu, kad tėvai yra atsakingi už nepilnamečių vaikų veiksmus, kartu išgyvena džiaugsmus, rūpesčius, ir net gėdą.  Tačiau suaugę žmonės (o toks yra jūsų vyras), prisivirę košės, turi patys ją išsrėbti. 

Beje, atsakomybė už savo veiksmus ugdoma tik pilnai prisiimant atsakomybę.  Jei perdėtai rūpestingi tėvai itin aktyviai sprendė savo vaikų problemas, šie, paauglystėjė mažiau ar daugiau pamaištavę, prisitaiko ir tiesiog leidžia kitiems vadelioti jų gyvenimą.  Tikėtina, Airida, kad ir jūsų vyras išaugo tokioje šeimoje.  Išgriebtą iš netinkamų aplinkybių vyrą veždavote pas jo mamą, kuri geriausiai mokėdavo jį „nuraminti“. 

Ne taip retai vyras ar žmona yra pasirenkami daugiau ar mažiau panašūs į tėtį ar mamą.  Žmogus, pripratęs, kad atsakingi gyvenimo sprendimai būdavo reguliuojami valdinga mamos ranka, išskridęs iš lizdo, ieškos panašios žmonos. Jūsų iniciatyva imtis atsakomybės už vyro veiksmus, gėdos išgyvenimas dėl jo netinkamo elgesio galimai rodo, kad jam pavyko atrasti būtent tokią antrąją pusę.

Natūralu, kad gali kilti klausimas, kodėl vyras negyvena sau ramiai su rūpestinga žmona visą laiką, o karts nuo karto ima krėsti kvailystes.  Toks jo elgesys yra tiesiog dėsningas.  Kiekvienas žmogus, tuo labiau suaugęs, turi poreikį būti laisvu ir  savarankiškai priimti sau tinkamus sprendimus.  Jei šeimoje vyrui paprastai tenka paklusti kontroliuojančios žmonos nurodymams, ilgainiui susikaupę nerealizuoti norai elgtis savaip perauga į maištą.  Tai gali pasireikšti įvairiai: barniais, tylėjimu, girtavimu ir kt. Jūsų šeimoje, Airida, vyras kas 2-3 mėnesiai prisigeria ir išeina iš namų.

Paminėsiu dar vieną  santykių šeimose, kuriose vadovauja žmona, o vyras lieka šešėlyje, bruožą – jei žmona kaip mama, o vyras kaip vaikas, ilgainiui vyras gali pradėti ne tik maištauti, bet ir dairytis į kitus sijonus.  Gamtoje natūralu, kad sūnūs palieka mamas ir iškeliauja ieškoti mylimųjų.  Valdingas žmonas vyrai myli kaip mamas.  Galimas dalykas, Airida, kad šitokia lemtis jūsų šeimyniniams santykiams negresia, tačiau atkreipiau dėmesį, kad jau dabar nebesijaučiate pakankamai moteriška, mylima ir tikriausiai geidžiama. 

 Airida, reiškiu pagarbą, kad jūs ne tik suvokėte pasiekusi dugną esamoje situacijoje, bet ir ieškote išeities iš jos.  Atsakymas į klausimą, ar turite kentėti tylėdama, - tikrai, ne. Tačiau dabartinis vyro „auklėjimas“, kaip jau pastebėjote, norimų rezultatų neduoda.  Beje, o kokių santykių su savo vyru jūs norėtumėte? Abipusis supratimas, pagarba, meilė įmanomi tik tada, kai bendrauja lygiaverčiai partneriai.  

Sprantu, kad lengva yra pasakyti, jog reikėtų daugiau pasitikėti vyru, suteikti jam daugiau atsakomybės, leisti jam klysti ir atsakyti už savo klaidas.  Tuo pačiu naudinga būtų ir jums pačiai daugiau rūpintis savimi, pasitikėti savimi, taip pat leisti ir sau klysti, mažiau kreipti dėmesį į tai, ką pagalvos kiti.  Lengva pasakyti, o pasikeisti paprastai nėra taip paprasta, nes pripratimas – antras prigimimas.  

Greičiausiai pasiekti norimų pasikeitimų būtų galima padedant psichoterapeutui,  nes išlipti iš įvažinėtų provėžų savarankiškai paprastai yra nelengva.  Tikėtina, kad reikėtų padirbėti su vaikystės sunkiais išgyvenimais, kurių metu ėmėtės perdėtai kontroliuoti savo ir aplinkinių gyvenimus, didinti savivertę ir pasitikėjimą savimi, išsiaiškinti nerimo ir pykčio priežastis bei transformuoti su tuo susijusias psichikos dalis, o gal net padirbėti su gyvenimo scenarijumi ir jį pakeisti.  Kaip suprantate, to viename straipsnelyje aprašyti neįmanoma.  

Šeima yra mažytė sistema.  O sistemoje besikeičiant vienam elementui, ima keistis ir kiti. Tačiau visų pirma pasikeitimų reikia jums pačiai, kad galėtumėte išlaikyti ramybę net situacijose, kai kažkas vyks ne taip, kaip tikėjotės, išlaikytumėte aukštą savivertę, rūpintumėtės savimi ir jaustumėtės patraukli visų pirma sau pačiai. Ir dar svarbu tai, kad tada galėsite daugiau pasitikėti ne tik vyru, bet ir spėriai augančiu sūneliu.  Tik taip  galėsite išmokyti jį būti pilnai atsakingu už savo veiksmus.  Sėkmės!

Linga

Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai