Tai, ką vadiname vaiko problema, paprastai būna jo adaptacija prie esamos situacijos toje šeimoje

Arūno Maniušio nuotr.

Praėjusį savaitgalį dalyvavau Inovacinių psichotechnologijų instituto organizuojamame „Vaikų psichoterapijos“ pirmame užsiėmime. Kursas visiškai naujas ne tik instituto ribose, bet ir pasaulinėje  vaikų psichoterapijoje - pirmą kartą pristatomas sisteminis darbas su vaikais.

Iš psichoterapinio darbo su suaugusiais žmonėmis  žinome, koks svarbus visam gyvenimui yra vaikystės periodas.  Daugybę šiandieninių problemų žmogus atsineša iš to labai jautraus laikotarpio.  Pirminė problema dažnai būna apaugusi visu sluoksniu naujų problemų, antrinėmis naudomis ir pan., tad ne taip retai klientas būna su jomis taip susigyvenęs, kad ko nors keitimas jam rodosi pavojingu jo asmenybei.  Nors iš tiesų tai yra tik kiautas, dengiantis jo tikrąjį Aš.

Vaikų psichoterapija suteikia galimybę išspręsti problemas tada, kai jos dar nesusikristalizavusios.  Ir galima suprasti, kad tai ne šiaip darbas, o kliūčių, apribojimų nuėmimas visam tolesniam žmogaus gyvenimui.

Ir vis tik svarbu dirbti ne tik su vaikais, bet ir su vaikų tėvais.  Nes paprastai vaikų problema – tai vaiko adaptacija prie esamos situacijos, kurią sukuria suaugusieji, toje šeimoje.

Papasakosiu, kaip buvo pravesta viena psichotechnika seminaro metu.  Jos tikslas buvo padėti mamai netrukdyti sūneliui, kurį vargino alergija, pasveikti. Visų pirma buvo suformuluotas tikslas: „Aš, Rita (vardas pakeistas), noriu tapti ir būti mama, kuri savo  sąmoningus ir nesąmoningus ketinimus, pastangas ir veiksmus nukreips ta linkme, kad mano sūnus (sergantis tuo ir tuo, o liga pasireiškianti taip ir taip) pasveiktų ir tai darydama būsiu laiminga.

Kaip matote, ši formuluotė skamba gana netikėtai, nes įtraukia sąlygą, kad mama bus laiminga. Atliekant pasirengimo tikslui pasiekti psichotechniką, ši frazė yra kartojama, praeinant tam tikrus etapus: „aš jaučiu“, „tai tikrai yra verta“, „ aš noriu“, „aš galiu“ ir t.t.  Ties žingsniu „aš noriu“, Ritoje ėmė reikštis pasipriešinimas.  Integraliniame neuroprogramavime kliento prašome jausti savo kūną.  Ir Rita pasipriešinimą pajuto kūne. Pradėjus aiškintis, su kuo jis yra susijęs, Rita ištarė: „Tada aš būsiu nereikalinga savo sūnui.“  „Tada“ – kai sūnus pasveiks! Nebuvo sunku išsiaiškinti, o kas po tuo slypi.  Rita atsakė, kad tada ji jausis niekam nereikalinga.

Kaip manote, iš kur ši Ritos baimė būti nereikalinga?  Taip, jūs esate visiškai teisūs – iš jos vaikystės.  Vadinasi, kol Rita nesusitvarkys savo problemos, ji nesąmoningai skatins sūnelį sirgti, kad jaustųsi reikalinga.

Ne be reikalo Praktinės psichoterapijos centre prie Inovacinių psichotechnologijų instituto (kuriame dirbu ir aš) sprendžiant vaikų problemas dažnai  papildomai dirbama ir su tėvais.

Pateiksiu pavyzdį iš savo praktikos. 14 metų berniukas praktiškai nebendrauja su draugais, yra užsidaręs.  Mama – namų generolas, laikanti ir kontroliuojanti visus namų kampus. Po poros konsultacijų su paaugliu mama pasiskundė, kad jis ėmė grubiai atsikirtinėti.  Į klausimą, kaip tai berniukas daro, ji pasiguodė, kad jis jai atsakė: „Ne tavo reikalas!” Teko paaiškinti mamai, kad taip jis pradėjo ginti savo ribas, ir natūralu, kad pradžioje jis tai daro su perdėtu atkaklumu.  Su mama mes atlikom aukščiau paminėtą psichotechniką, kurios metu „išlindo“ ir jos baimė būti nereikalinga.

Savo ruožtu paaiškėjo, kad toje šeimoje nėra įpročio pagarbiai elgtis su kito žmogaus asmeninėmis ribomis.  Natūralu, kad tai kelia sumaištį, nepasitenkinimą, susierzinimą ir kitus neigiamus jausmus.  Pagarba mamai, kuri suprato esamą problemą ir  užsirašė psichoterapiniam konsultavimui lygiagrečiai su sūnumi.