 |
Sveiki, kai kalbama apie savęs,
savo pašaukimo ieškojimo temas ar apie tai, ką studijuoti, dažniausiai minimas
mokyklinio amžiaus periodas - "koks aš esu, ko noriu gyvenime'' visur tik
ir kalbama, kad žmogus turi sužinoti mokykliniu laiku. O ką daryti 22 metų ar
vyresniam žmogui, kuris savęs nepažįsta, yra baigęs studijas, bet nejaučia, kad
tai jo sritis? Kaip jam save pažinti? Kaip suprasti savo gabumus, polinkį kažkuriai
sričiai?
Jaučiu, kad savęs gerai nepažįstu ir bijau, kad mano pamąstymai "visai
norėčiau tą ir tą studijuoti, tas ir tas būti'' tėra įsivaizdavimas, jausmas,
kad neturiu realaus suvokimo apie savęs tinkamumą vienai ar kitai sričiai ir tą
sritį pabandžiusi galiu skaudžiai savimi nusivilti. Kodėl taip yra? Gal su
manimi kažkas negerai? Sutrikęs ''aš'' vaizdas ar panašiai? Ir kaip save geriau
pažinti? Kaip man atrasti save, savo pašaukimą?
Rasuolė
Labas, Rasuole, su tavimi viskas tvarkoje ir netgi daugiau nei tvarkoje.
Klausimas „Koks aš esu ir ko noriu gyvenime?“ tikrai aktualus ne tik
mokykliniame amžiuje, bet visą gyvenimą, jei tik žmogus nepadeda taško. Ir tai
sakau tau aš, kuri pragyveno daugiau nei dvigubai nei tu. Ir taško dar
nepadėjau (tikiuosi, supranti, apie ką ši metafora).
Pasidomėjau statistika. Tik
įsivaizduok, kad savo pašaukimą rado ir tikrai savo mėgstamą darbą dirba tik
1-3 procentai visų dirbančiųjų. Tai
reiškia, kad iš šimto vienas, geriausiu atveju du, trys žmonės į darbą eina
kaip į šventę. Ir tai, tikriausiai, ne kas dieną. Nes kiekvienas darbas turi ir rutininę pusę,
be kurios tiesiog neįmanoma apsieiti. Bet tai atperka kita, kūrybinė veiklos pusė,
ir rutina tampa nebe tokia reikšminga ir slegianti.
O didžioji dauguma žmonių, kaip ir aš didžiąją pragyvento gyvenimo dalį,
dirba ne iš pašaukimo, o dėl kitų priežasčių: kad uždirbtų pinigus
pragyvenimui, kad užpildytų laiką daugiau ar mažiau prasminga veikla, kad
jaustųsi reikalingi ir pan. Ir tai nereiškia, kad visi jie visą laiką dirba
sukandę dantis, prievartaudami save. Bet
kuriame darbe galima rasti prasmę, savo veikla ir mintimis jį kilstelti iki
intencinio ar prasminio lygio. Ką tai reiškia?
Papasakosiu tau, Rasuole, seną padavimą apie tris akmenskaldžius, kurių
praeivis paklausė, ką jie daro. Pirmasis
jų piktai burbtelėjo:
-
Skaldau tuos prakeiktus akmenis.
Antrasis paaiškino:
-
Uždirbu duoną sau ir savo šeimai.
O trečiasis atsakė:
-
Statau šventovę!
Matai, Rasuole, visa trijulė darė lygiai tuos pačius veiksmus, tačiau kiekvienas
atskirai savo darbui suteikė visai kitokią prasmę. Kaip manai, kuriam iš akmenskaldžių dirbti
buvo malonu?
Kalbėdama apie darbo ir pomėgio santykį
negaliu neprisiminti rusų gydytojo, kuris labiau žinomas kaip rašytojas,
- Antono Čechovo gyvenimo. Jis
nesižavėjo savo mediko darbu, tačiau jį dirbo sąžiningai. Darė viską, kas geriausia jo pacientams, ir
buvo puikus gydytojas. Tačiau visą laiką
jis jautė, kad jo pašaukimas – rašytojo darbas, kuris vargu ar būtų galėjęs
pakankamai aprūpinti rašytojo finansinius poreikius. Savo ruožtu gydytojo
profesija A.Čechovui pateikė daug medžiagos kūrybai. Tai vienas iš pavyzdžių, kad galima sėkmingai
derinti nemėgstamą darbą su pašaukimu.
Iš kitos pusės, Rasuole, niekada nežinosi, ar darbas kuris patinka tau
dvidešimtmetei, vis dar taip pat patiks, kai būsi keturiasdešimties ar perkopsi
į šeštą dešimtmetį. Vargu. Tad gal verčiau ieškoti to, kas „veža“ dabar,
o ateitį palikti ateičiai... Galimas dalykas, kad ilgainiui net tariamai akli
ieškojimai išsidėstys į gana logišką savęs ir savo pašaukimo ieškojimo
seką. Ir tu suprasi, kad kiekvienas
žingsnis, kurio prasmės tuo metu nesugebėjai įvertinti, kažkaip kryptingai vedė
į kažkokį reikšmingesnį aukštesnį tikslą.
Kaip pavyzdį pateiksiu savo ieškojimus.
Po mokyklos baigiau rusų kalbą ir literatūrą. Paskui mokiausi ikimokyklinės pedagogikos ir
psichologijos. Teko dirbti darbus ir
pagal išsilavinimą, ir nesusijusius su juo.
Vėliau įgijau psichologo specialybę ir integralinio neuroprogramavimo
specializaciją. Ir tik dabar per laiko atstumą pastebiu, kad lyg nematoma ranka
mane kreipė ir vedė reikiamu keliu.
Turėjau gerai išmokti rusų kalbą ne tik tam, kad laisvai originalo kalba
skaityčiau A.Puškiną, bet ir kad vėliau galėčiau mokytis pas
prof.S.Kovaliovą. Literatūros
studijavimas dabar padeda man rašyti atsakymus į skaitytojų klausimus. Ikimokyklinės
psichologijos studijos padeda psichoterapiniame darbe su vaikais. O ir darbinė
bei gyvenimo patirtis subrandino ir padeda geriau suprasti bet kokio amžiaus
klientus.
Net ir dabar, kai suprantu, jog jau radau savo pašaukimą, nestoviu vietoje,
o dedu pastangas tolesnio tobulėjimo, augimo kryptimis. Dabar jau žinau, kad išeiti į savo pašaukimą
galėjau kur kas anksčiau, jei nebūčiau tiek dvejojusi ir bijojusi. Todėl ir
norėtųsi visiems abejojantiems palinkėti drąsos ir ryžto pasikeitimams.
Kas galėtų padėti atpažinti, ar ta veikla, kuri mane vilioja, tikrai yra
mano? Atsakyk į du klausimus: 1. Ar tai
darytum, jeigu žinotum, kad turi šiai veiklai visus reikiamus gabumus? 2.Ar tai
darytum, jei reikėtų primokėti už galimybę užsiimti šia veikla? Jei abu atsakymai - taip, labai didelė
tikimybė, kad tai tavo pašaukimas.
Tikiuosi, Rasuole, kad mano pasakojimas suteiks tau drąsos eiti, bandyti,
ieškoti, klysti, keltis ir vėl eiti.
Darbas nėra ir nebus visas tavo gyvenimas. Jį galima sąžiningai dirbti arba
pakeisti. Svarbu išlikti savo pašaukimo
ieškojime. Sek paskui savo spindulį ir
ilgainiui pasieksi Šviesos šaltinį.
Sėkmės!
Linga
Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą