2017 m. birželio 12 d., pirmadienis

Kitaip papasakota istorija apie žinomą žmogų


I. Mesnikovas "Dailininkas dirba"
Esu tikra, kad jums teko pastebėti, kai kas nors pasakoja apie įvykį, kuriame ir jūs buvote, kartais atrodo, kad pasakotojas kalba apie kažkokį kitą įvykį.  Arba apibūdinant kokį žmogų (apie politikus nekalbėsime), vieno lūpose jis skamba kaip angelėlis, o kitas jo nekenčia , kaip baisiausio apaviko,

Kaip taip gali būti?  O gi žiūri skirtingi žmonės.  Jei atskiri žmonės gali matyti tą pačią situaciją ar žmogų skirtingai, tai reiškia, kad ir vienas žmogus turi galimybę į tą patį įvykį ar žmogų pažiūrėti skirtingai.

Beje, toks aplinkos „perrašymas“, kitaip sakant, požiūrio pakeitimas yra vadinamas refreimingu.  Refreimingas yra nepakeičiamas, kai nemalonios situacijos pakeisti negalima, bet ir išvengti neišeina.  Tarkim, gyvenimo su vyro (ar žmonos) mama vienuose namuose.  Pakeitus požiūrį, anyta ar uošvė gali pasirodyti visai puiki moteris.


Refreimingo būdą panaudojo Aleksandras Kotliačkovas savo trumpuose apsakymuose, kuriuos sudėjo į rinkinį „Tikros istorijos“.  Rašytojas „kitaip“ aprašė žymius žmones.  Įdomiausia, kad istorijas jis pasakojo, remdamasis tikrais faktais, bet pateikė tokį požiūrį, kad sunku atpažinti, apie ką jis pasakoja.

Papasakosiu vieną sutrumpintą istoriją, o jūs pabandykite atspėti, apie kokį žmogų čia kalbama.  Tai tikrai labai žymus žmogus.

Šis žmogus gimė nedideliame miestelyje.  Nuo vaikystės jis svajojo tapti dailininku.  Deja tėvai neturėjo pakankamai lėšų, kad galėtų suteikti jam tinkamą išsimokslinimą. Jaunuolis piešdavo ir vargiai sudurdavo galą su galu.

Reikia pasakyti, kad jaunuolis buvo pakankamai talentingas, tačiau visai nemokėjo parduoti savo paveikslų.  Reikia pasakyti, kad šiandien jo paveikslus gali įsigyti tik labai turtingi kolekcionieriai.

Prasidėjus karui, jis buvo pašauktas į kariuomenę.  Vieno mūšio metu atsitiko baisi nelaimė – jis prarado regėjimą.  Dailininkui tai pats baisiausias dalykas, koks gali nutikti. Jaunuolis meldėsi ir prašė Dievo grąžinti jam regėjimą.  Jis net prisiekė, kad, jei vėl matys, būtinai taps sėkmingu dailininku.

Kaip ten bebūtų, regėjimas jaunuoliui atsistatė.  Pasibaigus karui jis daug dirbo, kad išpildytų savo priesaiką, tačiau prekeiviai jį apgaudinėdavo, ir jam niekaip nesisekė išbristi iš skurdo.

Ir tada jaunas vyras nusprendė paskirti savo gyvenimą kovai už teisingumą. Asmeninių savybių dėka jam pavyko suburti daugybę žmonių, ištikimų bendram reikalui.  Kaip išaiškėjo, jis buvo puikus oratorius, protingas ir puikus vadovas. Jo bendražygiai jį mylėjo, o tie, prieš kuriuos jis kovojo, jo nekentė.  Ilgainiui jis tapo stambios organizacijos vadovu.  Be abejo, jis būtų pasiekęs dar daugiau, jei ne tragiškas įvykis.

Kovinių veiksmų, kuriuose jam teko dalyvauti, eigoje jis atsidūrė apsuptyje.  Nenorėdamas patekti į nelaisvę, jis nusižudė.  Įtūžę priešai nesugebėjo surasti jo lavono, ir todėl daugybė jo bendražygių tikėjo, kad jam pavyko išlikti gyvam.  Iki šių dienų jį prisimena daugelis.

Pabandykite atspėti, apie kokį žmogų ši istorija.  Jo vardą ir pavardę prašysiu rytoj.

3 komentarai: