Jei žmonės nebijotų, jie labai daug padarytų

Internete radau štai tokį CV.  Įspūdingas, tiesa?

Visiškai sutinku su kažkieno išsireiškimu, kad jei žmonės nebijotų, jie labai daug padarytų ir visai kitaip gyventų.  Kur kas įdomiau, efektyviau, laimingiau. 

Kaip pavyzdį pateiksiu vienos klientės aprašytą vidinį dialogą, kuriame pasireiškia viena jos dalis, kuri bijo, ir kita dalis, kuri skatina veikti.  Paskaitykit šį dialogą ir pasakykit, kuri dalis laimės.

-Каs trukdo?
-Baimė.
-Ko bijau?
-Manęs niekas nepriims į darbą.
-Kodėl?
-Todėl, kad turiu mažai patirties ir daug metų.  Be to mano kandidatūra nėra aukšto lygio…
-Iš kur tu žinai? Ar kas tau apie tai sake?
-Ne.
-Tai ką tada reikia daryti?
-Bandyti.
-Ką konkrečiai darysi?
-Parašysiu CV.
-Ko lauki?
-Nežinau.
-Kas atsitiks, kai parašysi CV?
-Tada reikės jį išsiųsti.
-Ir kas tada?
-Man reikės eiti į darbo pokalbius arba gauti neigiamus atsakymus.
-O kas atsitiks, jei gausi neigiamą atsakymą?
-Aš galvosiu, kad esu niekam nereikalinga.
-Ir ką su tuo gali padaryti?
-Nieko nereikia daryti.  Juk aš negaliu visiems patikti.
-Ir kokia išvada?
-Reikia toliau ieškoti, nežiūrint į neigiamus atsakymus.
-Kaip?
-Visais būdais: skelbimai, klausinėsiu pažįstamų...
-Ir kas toliau?
-Reikia pagaliau paruošti savo CV.
-Ko lauki?
-Laukiu, kol atsitiks kas baisaus ir privers mane veikti.
-Kas baisaus?
-Nebegausiu pašalpos,jei taps aišku, kad aš neieškau darbo...
-Ir kas tada?
-Tada pipiec: arba dirbti kasininke, arba grįžti pas tėvus.
-Ar to tu nori?
-Ne.
-Tai ko lauki?
-Nieko.  Rašysiu CV.
-Kaip? Kada?
-Pažiūrėsiu knygutėj rekomendacijas, internete susirasiu formą...
-Kada?
-Dabar.
-Tikrai?
-Pasistengsiu...
-Kas trukdo?
-Man baisu.
-Ko bijai?
-Nežinomybės.  Man baisu eiti pas nepažįstamus žmones.  Pačiai vienai.  Aš ten nieko nepažįstu.
-Ir kas atsitiks?
-Reikia pratintis. Reikės prisiversti.
-Kokiu tikslu?
-Jei nieko nepadarysiu, tai niekas ir nepasikeis.
-O ką reikia padaryti?
-Reikia parašyti CV ir pasikalbėti su žmonėmis.
-Ko lauki?
-Nežinau.