Apsikabinau su žmogumi, nedrįsau net pajudėti,ir pasaulis tiesiog išnyko

Vakar į blogą įkėliau pokalbį su konkurso „Aprašyk savo meilės istoriją, susijusią su integraliniu neuroprogramavimu“ laimėtoją  Liudmilą iš Kijevo. Priminsiu, kad tokiu būdu ji laimėjo nemokamą dalyvavimą S.Kovaliovo seminare „Meilės ir meilės santykių psichoterapija“.

Maloniai nustebau, skaipu gavusi iš Liudmilos jos konkursinę istoriją.  Palyginus su mano pokalbio aprašymu, jos žodžiais papasakota istorija kur kas spalvingesnė, tokia emocionali ir gyva.  Skubiai ją išverčiau į lietuvių kalbą ir keliu į savo blogą.

Metus ar du girdėjau Visatos šnabždėjimą: Kovaliovas, Kovaliovas. Laikas nuo laiko išgirsdavau tą pavardę, neaišku kokiu būdu jis atsirado mano draugų sąraše, matydavau įvairių praktikų ir technikų pavadinimus. Tačiau atkakliai visa tai ignoravau. Nekreipiau dėmesio ir viskas!

Ir čia Visata nusprendė  panaudoti patį veiksmingiausią būdą mano dėmesiui atkreipti – meilę. Vyras atsirado tarytum iš niekur.  Iš pradžių netgi ir jį sugebėjau ignoruoti. Tačiau kartą atsisveikindami apsikabinom… …ir “prapuoliau” keletui valandų. Štai stoviu apsikabinusi su žmogumi, nedrįstu net pajudėti, o pasaulis tarytum išnyko, liko tik jausmas “kaip namie”. Pačia aukščiausia to žodžio prasme. Jausmas tarytum tapau vientisa. Galima sakyti, pasijutau Dievu. Atrodė, kad Vyras ir Moteris susilieję tapo Vieniu. Kitaip to jausmo nesugebu apsakyti.

Kaip nebūtų keista, protas to vyro nepriėmė. Nebuvo nei simpatijų, nei noro, nei susidomėjimo analizuoti šį žmogų kaip galimą partnerį.  Tačiau pojūčiai nuo jo prisilietimo (ilgainiui ne tik kūniško, bet ir žvilgsniu bei rodomu dėmesiu) buvo  ypatingi, dar niekada nepatirti.

Ir norėjosi tai patirti vėl ir vėl.

Vyras, kaip paaiškėjo, nebuvo paprastas.  Netgi labai nepaprastas. Jis ne tik lankė visus Sergejaus Viktorovičiaus seminarus, bet ir kasdien atlikdavo išmoktas praktikas. Nežinau iš kur, tačiau jis jautė norą ir poreikį mane mokyti.

Sąžiningai pripažinsiu, kad iš pradžių kartu su juo atliekamos akių desensebilizacijos, spalvotų srautų ar darbo su sąmonės dalimis psichotechnikos mane domino tik tuo, kad jos buvo susijusios su tuo Vyru. (tada man taip atrodė, nors jaučiu, kad ta linkme kažkas mane kreipia nuo pat vaikystės).  O tada už tai, kad jis mane APKABINTŲ, būvau pasirengusi atlikti visas psichotechnikas, kokias jis tik pasiūlys.

Tokiu būdu už apkabinimo atlygį aš atlikau daugybę psichotechnikų.

Vėliau atvykau į superviziją, kur siūliausi į demonstracijas ir kitiems buvo sunku patikėti, kad aš Instituto renginyje buvau pirmą kartą.

Šiuo metu to Vyro mano gyvenime nėra (istorija ilga ir keista kaip ir pats žmogus) ir, deja be apsikabinimų  psichotechnikas atlieku tik retkarčiais.

Tačiau nors ir kaip atidėliočiau psichotechnikas, Pasaulis tarytum man primena ir ragina: “Liudmila! Daryyyk!”  Ir žinau, kad ir kiek aš batidėliosiu, ateis laikas, kai turesiu save (o gal ir kitus) programuoti ir perprogramuoti.

Aš nežinau, ar tas žmogus dar bus mano gyvenime, bet tai, ką jis man atvėrė, bus visada su manimi.