Seminare “Asmeninės istorijos psichoterapija“ Olegas Lekoncevas aiškindamass apie tai, kodėl
seminarų dalyviai, dirbdami su savimi, ne visada pajaučia ryškius pasikeitimus
savo gyvenime, pateikė metaforą apie tai, kaip įvyksta kvantinis šuolis.
Seklaus ežero viduryje augo
vandens lelija. Ežeras buvo pakankamai
didelis, todėl visi matė vandens platybes, bet nematė vandens lelijos. Kartą pakilęs vėjas sukėlė bangas, kurios
apsėmė vandens leliją. Kažkokiu būdu tai
suveikė kaip signalas augalui daugintis.
Ir štai jau auga dvi vandens lelijos.
Po kiek laiko – keturios, aštuonios, šešiolika ir t.t.
Toks procesas vadinamas geometrine
progresija.
Praėjus mėnesiui prašalaičiai jau
pastebėjo, kad ežere auga vandens lelijos.
Vasaros pabaigoje ežeras apaugo jomis ištisai. Praktiškai vandens lelijoms jau buvo
ankšta.
-Štai šis momentas ir vadinasi kvantiniu šuoliu. – pasakė seminaro
vedantysis.
Tokiu būdu ir žmogaus gyvenime vyksta teigiamų pokyčių kaupimas, kol
pagaliau ateina momentas, kai pats žmogus ir jo gyvenimas ryškai
pasikeičia.
Taip pasikeitimai vyksta ir mano klientų gyvenimuose. Iš pradžių dirbam, dirbam, o pasikeitimai
nežymūs. Kol vieną kartą – bac! Ir įvyksta
kvantinis šuolis.
Pasidalinsiu vienos klientės laiškeliu (jai leidus) apie gyvenimo kaip
žaidimo suvokimą:
Rašau su šypsena. Tiesa, su
šypsena ir vakar buvau, bet dar norėjosi pasitikrinti, kiek ta šypsena gali
išsilaikyti. Tad šiandien puikiai laiko. Dėl to ir rašau. O buvo taip...
Savo užrašuose anądien tiesiog
parašiau. Na, kartkartėmis aš brūkšteliu tokių pamąstymų ant kokio nors
popieriuko. Tai ne šedevrai, o tiesiog pasąmoniniai žaidimai, kas į galvą šauna
- ir rašau...Tad anądien susidėliojo toks tekstas:
„Gyvenimas – žaidimas. Šis posakis – ne originalumo viršūnė, bet ne
toks paprastas, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Jei gyvenimą priimtume kaip žaidimą vaiko
akimis, jis būtų smagus užsiėmimas – daug spalvų, džiugesio, kartais sutrikimo,
kai nebeaiškios taisyklės. Bet...
Kartėlis gana greitai pamirštamas, nes tuoj prasidės kito pavadinimo žaidimas
ar to paties žaidimo kitas lygis.
Visai kitas žaidimo suvokimas
suaugusiajam... XXI amžiaus civilizacijos užgniaužtas suaugėlis nori būti tik
sėkmingas žaidėjas. Jo nedomina
taisyklės, jų variacijos. Jį domina
galimybė puikuotis ant nugalėtojų pjedestalo. Ir pirmyn link to išsvajotojo
laimėjimo – kartais net neaišku kokio. Bėgimas dažnai primena masinį bandos
bėgimą, kai bendra energija tiesiog neša, kur akys užmato... Taip iki sutrypimo
nedaug... O ir džiaugsmas... Kur lieka džiaugsmas? Lieka tik pilki, nuvargę
žaidėjai. Dalis jų pasijaučia esantys ant atsarginių suolelio...
Dalis pasaulio žaidėjų tiesiog
ramiai prisėda pailsėti ir žino, kad laikui atėjus pakils ir energingai tęs
žaidimą. Kitas prisėdimą priima kaip bausmę – mat akimirkos sustabdymas
bėgančiame pasaulyje - jam blogis. Yra žmonių, kurie prisėdimą laiko gėda...
Bet tai tik žaidimo dalis – nei geresnė,
nei blogesnė. Tai spalvingos muzikos dalis, kuri privalo egzistuoti.“
Šiuos apmąstymus parašiau vakar, o
šiandien parėjusi namo pagalvojau – paskaitysiu kokią saviugdos knygutę. Ir – atsiverčiu skyrių „Gyvenimas – žaidimas“.
Taip, mano eseistiniai, padriki pasvaičiojimai, ten – psichologinės įžvalgos.
BET pagrindinė mintis laaaabai panaši, tarsi būčiau tą knygą perskaičiusi ir
apie ją parašiusi savo pamąstymus.
Na, mano pirmasis sakinys, kad
gyvenimo - žaidimo sąvoka - ne originalumo viršūnė jau iš karto patvirtina, kad
apie tai kalbama, toks sakinys vartojamas, bet kad taaaaaaaip susidėliotų
šalia. Žinokit, visu kūnu pajutau sąskambį.
Knygos informacija tarsi sudėliojo taškus ant i ir taip žinomame reikale, bet
tas skyrius įtvirtinimui buvo į šimtuką – reikiamu momentu.
O šiandien toookia graži saulutė
šypsosi – pamaži šmirinėju po namus ir šypsodamasi apmąstau savo tikslus...
Tiesa, vakar po ilgokos pertraukos
jau vieną kitą kvėpavimo pratimuką atlikau – jau vėl pradedu kvėpuoti :) Ir dėl
to labai džiugu, nes ateina suvokimas, jog kažkiek paklupinėju šiame kelyje,
bet iki tos būsenos, kokia buvo anksčiau jau neatkritau. Po daugiau ar mažiau
kritinių jausenų, visgi atsistojusi einu vis toliau ir toliau ir žinau, kad
GALIU eiti dar toliau, nes žaisti smagu :)."
Be abejo klientė ir anksčiau buvo skaičiusi tą knygutę, tačiau tam, kad ne
tik suprastų tuos žodžius, o jie taptų savastimi, reikėjo sulaukti, kol jos psichikos
ežeras prisipildys vandens lelijomis.
Skaitydama jaunos moters laišką šypsojausi ir aš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą