Kai kurios
eilutės iš literatūros kūrinių tampa sparnuotomis ir pradeda gyventi savo
gyvenimą. Kartais netgi užmirštamas jų
autorius. Šio straipsnio pavadinime perfrazavau rusų poeto Vladimiro Majakovskio
(1893-1930) frazę, kuri skambėjo poemos „Visu
balsu“ įžangoje. Joje poetas skundėsi,
kad agitacinė propaganda jam stringa tarp dantų, kad mieliau rašytų romansus, kurie yra ir gražesni, ir pelningesni.
Tačiau poetas save tramdė, „lipdamas ant gerklės savo dainai“.
Dabar
aiškinama, kad tragiška poeto gyvenimo pabaiga (V.Majakovskis nusižudė),
susijusi būtent su tuo, kad dūšioje būdamas lyriku, poetas rašė kietas
sovietines agitacines eiles. Kitaip sakant, cituojant jo paties žodžius, gyveno
ir kūrė „lipdamas ant gerklės savo dainai“.
Ar tik
V.Majakovskis darė tai, kas jam nebuvo prie širdies? Deja, deja...
Daugybė žmonių tai daro, nes dažnai patys nežino, o kas yra jų
daina. Ne tik nežino, bet ir neieško. Gyvena, vilkdami kasdienybės jungą, durstydami
galus, skandindami savo vienišumą ir beprasmybę kvaišaluose.
Nežiūrint to
tikroji savastis retkarčiais sugeba prasiskverbti pro vis kietėjantį abuojumo
luobą ar apsimestinę gero gyvenimo šypseną, kviesdama susimąstyti apie žemiškos
kelionės tikslus, apie jų ryšius su kosminiais toliais, apie tokią prasmę, kuri
gali įkvėpti žygdarbiui.
Beje,
dažnai gyvenimas, sekant savo savastį, ir yra tikrasis žygdarbis.
Neretai,
besiaiškinant klientų istorijas, iškyla vaizdinys, kad žmogus negyvena savo
gyvenimo. Jis tarytum po storu luobu,
dažnai net ne vienu, negali išsitiesti ir laisvai, ramiai, lengvai įkvėpti
tikrą gyvenimą pilna krūtine. Psichoterapijos metu bendro darbo kartu su klientu
metu sudaromos sąlygos žmogui išsilukštenti iš jį ribojančių užkardų. Žmogus
išsilaisvina.
Be abejo,
laisvėjimo darbas tik prasideda, nes po pirma užkarda jų yra daugiau. Bet pirmasis žingsnis, pirmoji patirtis,
pirmoji pergalė suteikia įkvėpimo, padidina norą eiti toliau šia kryptimi,
pažadina viltį, kad šis kelias yra įmanomas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą