Kartą senis
tempė namo didelį maišą su anglimis.
Senis buvo jau gerokai senas, o maišas ir jaunam vyrui būtų sunkus
nešti.
Eina senolis, linguoja ant savo nuvargusių
kojelių, rankomis mėšlungiškai įsitvėręs į maišą ir tiesiog stačiu kampu
sulinkęs po nešuliu. Tipena, stena,
dejuoja. Jau jau mes sunkųjį anglių
maišą, bet pagalvoja, kaip prie krosnies šildys savo senus kaulus, sudejuoja
gailiai ir toliau po sunkiu nešuliu kruta.
Tačiau ar
kelias buvo per ilgas, ar senis – per silpnas, nebeišlaikė varguolis svorio ir
nuvirto kartu su maišu, skaudžiai užsigaudamas. Šiaip ne taip senolis atsikėlė,
piktai paspyrė maišą. Trina sopančias rankas, kojas, šonus ir garsiai
keiksnoja:
-Na, koks aš
žąsinas! Užsisvajojau apie šiltą krosnį!
Tas prakeiktas maišas mane visai nugalabijo. Ir užuot čia tampęsis ir kankinęsis, geriau
jau būčiau po maišu galą gavęs. Ir
nebereikėtų vargelio vargti. Mirtie, ar
tu mane užmiršai? Nebeturiu daugiau jėgų
gyventi. Ateitum greičiau, pasiimtum
mane su visais kauleliais, neberūpėtų nei anglys, nei krosnis.
O čia kur
buvus kur nebuvus pasirodė mirtis:
-Ar mane
šaukei, seni?
Senis
perbalo, palūpis ėmė virpėti, kojos dar labiau sulinko, o visas susigūžė, lyg
norėdamas po kupra pasislėpti. Keletą kartų žioptelėjęs, atgavo kvapą ir ėmė
rangytis:
-Nejaugi
būsiu netyčia tavo vardą paminėjęs? Ne,
ne! Nekviečiau. Tik savo amžinatilsį žmonelę Mortelę
prisiminiau, jos skanią kopūstienę.
Puiki šeimininkė buvo. Gal ir
tave užsimiršęs paminėjau. Negalvojau,
kad esi netolies... Atleisk man seniui,
Mirtie. Prižadu, kad daugiau tavo vardo
garsiai neminėsiu.
Mirtis
įtartinai žvilgterėjo į riogsantį maišą su anglimis, paskui į senį ir paklausė:
-Ar tikrai
nereikia mano pagalbos? Gal padėtį maišą
užkelti?
-Ne, ne! –
jau garsiai suriko senis, užsimetė maišą ant pečių ir…
-Hmmm… - sumurmėjo Mirtis žiūrėdama seniui pavymui. –
Dar visai guvus senis.
Tačiau senis šių žodžių nebegirdėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą