 |
| Arūno Maniušio nuotraukoje aš prie avių. Deja, nuotraukos su asilu neturiu. |
Šiandien dalinuosi dar viena Sergejaus Kovaliovo alegorija. Ją paskaičiusi pagalvojau, kaip viskas paprasta. Ir kodėl aš nesugalvojau tokio pasakojimo. Tačiau paprasta, kai skaitai jau sukurtus dalykus. O juos pamatyti, iškelti į dienos šviesą, įvilkti į gražų pasakojimo rūbą reikalingas talentas. Tai dar kartą įrodo, koks įvairiapusiškas prof. Sergejaus Kovaliovo talentas.
Įkrito kartą asilas į šulinį ir ėmė garsiai bliauti,
kviesdamas pagalbą. Išgirdęs bliovimą
atbėgo asilo šeimininkas ir tik rankomis skėstelėjo – nebuvo vilties ištraukti asilą
iš šulinio.
Šeimininkas ėmė svarstyti taip: „Mano asilas jau senas, nebe
daug jam liko gyventi, o aš vis tiek jau ketinau pirkti naują jauną asilą. Šis
šulinys jau visai išdžiūvo, ir aš seniai norėjau jį užpilti ir išsikasti
naują. Kodėl gi vienu šūviu nenušovus
dviejų zuikių – užpilsiu aš šulinį, o tuo pačiu ir asilą palaidosiu.“
Ilgai negalvojęs, jis sukvietė kaimynus, ir visi draugiškai
čiupo kastuvus ir ėmė mesti žemes į
šulinį. Asilas iškart suprato, kas čia vyksta ir ėmė dar garsiau bliauti,
bet žmonės nekreipė į tai dėmesio ir tylėdami toliau mėtė žemes į šulinį.
Netrukus asilas nutilo.
Šeimininkas žvilgterėjo į šulinį
ir pamatė tokį vaizdą – kiekvieną užkritusį ant nugaros žemių šliūpsnį asilas
nusipurtydavo ir sumindavo kojomis. Po kiek laiko visų nustebimui asilas tiek
pakilo, kad ėmė ir iššoko iš šulinio! Štai taip...
...Tikėtina, kad jūsų gyvenime buvo daug visokių nemalonumų,
ir ateityje gyvenimas jums siųs vis naujus ir naujus. Kas kart, kai ant jūsų
užkris eilinis gniužulas, prisiminkite, kad galite jį nupurtyti, ir būtent šio
gniužulo dėka jūs galėsite šiek tiek pakilti. Ir tokiu būdu ilgainiui jūs
galėsite išsikeberioti iš paties giliausio šulinio.
Kiekviena problema – tai akmuo, kurį gyvenimas meta į jus,
bet žengdami tais akmenimis jūs galėsite pereiti šniokščiantį srautą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą