Alegorija ir persikas

Sufijų mokytojas kiekvienos pamokos pabaigoje papasakodavo mokiniams alegoriją, tačiau mokiniai ne visada suprasdavo, tų pasakojimų prasmę.

Kartą į Mokytoją kreipėsi vienas mokinys, prašydamas paaiškinti alegorijos prasmę.

- Atsiprašau, kad nesusiprotėjau  tai padaryti pats ir nepaaiškinau, apie ką kalba alegorija. – pasakė Mokytojas.  – Pripažindamas tavo teisumą, pavaišinsiu tave persiku.

- Ačiū, Mokytojau. – padėkojo patenkintas mokinys.

- Leisk man šiek tiek daugiau pasitarnauti tau ir nuvalyti persiką. – paprašė Mokytojas.

- Nuoširdžiai dėkoju. – atsakė mokinys.

- Ar norėtum, kad aš ir supjaustyčiau vaisių? – vėl pasisiūlė Mokytojas.

- Ne, Mokytojau, nenoriu piktnaudžiauti jūsų gerumu.. – jau įtardamas, kad Mokytojo žodžiuose ir elgesyje slypi kažkokia užslėpta mintis, ėmė atsisakinėti mokinys.

- Na, koks čia piktnaudžiavimas, kai aš pats siūlau pagelbėjimą.  Man juk malonu stengtis dėl tavęs. Suteik man galimybę ir sukramtyti persiką už tave...

- Ne, mokytojau! Aš nenoriu, kad kramtytum persiką už mane. – kategoriškai atsisakė mokinys.

Mokytojas kiek patylėjo.

- Jei aš aiškinčiau kiekvienos alegorijos prasmę, tai būtų tas pats, lyg aš sukramtyčiau persikus už jus.