Kartą
fermeris dirbo daržinėje ir pametė laikrodį.
Tiesą sakant, tas laikrodis nebuvo labai brangus, tačiau jį padovanojo
draugas, todėl fermeris norėjo surasti šiene pradingusį daiktą. Daržinėje šieno buvo daug. Fermeris kapstėsi, kapstėsi po šieną, tačiau
laikrodžio surasti jam nepavyko.
Netekęs
kantrybės fermeris išėjo laukan ir, pamatęs žaidžiančius vaikus, paprašė jų
surasti daržinėje laikrodį. Tam kuris
ras, buvo pažadėta dovana.
Vaikai bėgte
nulėkė į daržinę, tačiau ir jiems nepavyko rasti laikrodžio.
Fermeris jau buvo praradęs viltį, kai prie jo
priėjo nedidelis berniukas ir pasisiūlė surasti laikrodį. Suaugęs žmogus netikėjo, kad po tiek paieškų
įmanoma čia ką rasti, bet neprieštaravo vaiko pageidavimui.
Didžiausiai
fermerio nuostabai berniukas neilgai trukus išėjo iš daržinės rankose
laikydamas laikrodį.
-
Kaip tau
pavyko? – nustebęs paklausė fermeris.
-
O aš jo
neieškojau.- atsakė berniukas. – Aš atsisėdau ir įsiklausiau į tylą. Ilgainiui išgirdau laikrodžio tiksėjimą. Beliko jį atkasti ir paimti.Neretai ir gyvenime taip būna, kad tik stabtelėjus, nuraminus protą ir įsiklausius į save, galime rasti protingą sprendimą, kai tuo tarpu susijaudinę ir įsiaudrinę tik tuščiai blaškomės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą