Akmuo ant kelio

Kartą vienos turtingos ir klestinčios karalystės vadovas liepė tarnams ant judraus kelio užritinti didelį akmenį. 

Akmuo buvo didelis ir trukdė miestelėnams ir svečiams keliauti keliu. 

Daug važiuojančių keliu žmonių reiškė nepasitenkinimą dėl ant kelio atsiradusios kliūties, keiksnojo karalių, kad jis nežiūri tvarkos savo keliuose. Tačiau nė vienas net nepabandė nustumti akmens.

Pasislėpęs karalius stebėjo, kas vyksta kelyje.  Tuo tarpu prie akmens privažiavo buivolų traukiamas valstiečio vežimas su vaisiais.  Valstietis išlipo iš vežimo, pabandė nustumti akmenį, bet tas buvo per sunkus.  Žmogus paprašė praeivių jam padėti, bet nesulaukė pagalbos.

Karalius galvojo, kad ir valstietis prasivarys vežimą nepatogiai grioviu, einančiu šalia kelio, bet valstietis neatlyžo.  Iškinkė iš vežimo buivolus, akmenį aprišo virvėmis, ir pagaliau didelių pastangų dėka akmuo buvo nutemptas nuo kelio.

Po akmeniu valstietis rado maišelį su auksinėmis monetomis ir karaliaus paliktą raštelį, teigiantį, kad auksiniai yra skiriami žmogui, kuris pasirūpins pašalinti jam ir kitiems žmonėms trukdžiusią kliūtį.

Savo gyvenimo kliūtis įveikę įgauname reikšmingos sau patirties, padedančios pasiekti tai, ko norime, todėl galime drąsiai sakyti, kad kiekviena kliūtis kažkuo mus praturtina.