Neskubėk spręsti nei apie medį, nei apie žmogų iš vieno jo gyvenimo tarpsnio

Tėvas turėjo keturis sūnus.  Siekdamas išmokyti juos neskubėti priimant sprendimus, tėvas sugalvojo įdomią užduotį.  Kas trys mėnesiai jis išsiųsdavo po vieną sūnų apžiūrėti gretimos karalystės sode augantį vaismedį.

Kai iš kelionės sugrįžo ketvirtasis sūnus, tėvas sušaukė visus vaikus ir paprašė pasidalinti, kokį medį kiekvienas matė.

Pirmasis atsakė, kad medis jam nepadarė jokio įspūdžio, nes buvo negražus, susisukęs palinkęs, be lapų.

Antrasis papasakojo, kad medis buvo pilnas pribrinkusių pumpurų ir atgimstančios gyvybės.

Trečiasis pasidalino, kad matė nuostabų medį, apsipylusį žiedas.

O ketvirtasis, neatsistebėdamas brolių pasakojimais, pastebėjo, kad jo matytas medis buvo pilnas vaisių.

Tada atsikėlė tėvas ir pasakė, kad visi broliai yra teisūs, tačiau nei apie medį, nei apie žmogų negalima spręsti iš vieno jo gyvenimo tarpsnio. Visa tiesa paaiškėja tik praėjus kuriam laikui.