Tingus sakalas

Kartą karalius gavo dovanų du jauniklius sakalus. Karalius juos perdavė sakalyno prižiūrėtojui dresuoti.  Po kelių mėnesių buvo pranešta, kad vienas sakalas jau paruoštas medžioklei.

-O kitas? – pasiteiravo šalies valdovas.
-O kitas elgiasi keistai ir nieko su juo negalime padaryti.  Gal jis serga kokia liga...  Pirmąją dieną atsitūpė ant šakos ir iki šiol tupi. Tarnautojas lipa į medį, kad jį palesintų.
Buvo sušaukti visų sričių žinovai, geriausi veterinarai, gydytojai, tačiau jų pastangos priversti sakalą skristi buvo bergždžios.

Dieną ir naktį karalius galėjo matyti per savo rūmų langus ant medžio šakos tupintį sakalą.  Nusiminęs valdovas pažadėjo dosniai atsilyginti tam, kas sugebės išmokyti sakalą skraidyti.

Ir vieną rytą, žvilgterėjęs pro rūmų langą, karalius pamatė sakalą, sklandantį danguje.

-Skubiai pakvieskit šio stebuklo autorių! – sušuko laimingas karalius.

Netrukus jam pristatė jauną valstietį.

-Kaip tau pavyko? – paklausė valdovas.
-Tai nebuvo sunku, jūsų didenybe.- atsakė jaunuolis.- Aš nukirtau šaką, ant kurios tupėjo sakalas.  Paukštis suprato turįs sparnus ir nuskrido.

Kartais tik nukirsta šaka, kurios taip stipriai laikėmės, leidžia suvokti, kad turime sparnus.

pagal Bruno Ferrero