Šeši pasyvumo veidai ir kaip jie trukdo siekti naudingų tikslų

Arūno Maniušio nuotr.

Kodėl taip sunku pradėti veikti savo sumanymų įgyvendinimui?  Pirmoji ir pagrindinė priežastis – pasyvumas. Apie pasyvumą yra sukurta Šifų (kurią papildė S. Kovaliovas) teorija, pagal kurią žmogus tik paviršiniame lygyje kalba, kad nori kažką pakeisti, o gilumoje visai to nesiekia ar net priešingai – visaip stengiasi išvengti to, kas galėtų nukreipti jį į naudingą veikimą.  Pasyvumas pasireiškia šešiais elgesio būdais:

-nieko neveikimu;
-superadaptacija;
-ažitacija (sujaudinimu);
-manija grandioziniams dalykams;
-prievarta;
-bejėgiškumu.

Tuojau paaiškinsiu, kaip jie pasireiškia.  Nieko neveikimui būdingas vengimas atsakyti į pateiktą klausimą, prašymą ar pasiūlymą. Jis išplaukia iš vaikystės problemų, susijusių su nenoru suaugti.  Tokiu būdu žmogus vengia veiklos,  nereaguoja į prašymus ar kvietimus, atrodo, tarytum kalbėtum su siena.  Vienintelis tinkamas būdas kaip nors išjudinti tokį žmogų yra ramiai ir tvirtai jam pasakyti: „Aš neatstosiu nuo tavęs tol, kol tu man arba atsakysi, arba tiesiai pareikši, jog atsisakai atsakyti.“

Superadaptacija yra sunkiau pastebima, nes ją palankiai priima visuomenė.  Ji pasireiškia tada, kai žmogus nesiima rūpintis savo tikslų siekimu, nes jis užimtas kitų tikslų įgyvendinimu.  Toks žmogus gyvena kitiems ir daro viską, kad tik negyventų dėl savęs.

Ažitacija pasireiškia tuo, kad žmogus savo veiklą ir aktyvumą nukreipia ne sau naudingam veikimui ir aktyvumui, o užsiima nereikšmingais, bet jam maloniais dalykais.  Šios pasyvumo rūšies atstovai energingai serga stadionuose, mylimų žvaigždžių koncertuose ar kitokia jaudinančia, tačiau atitraukiančia nuo tikro gyvenimo veikla.
Manija grandioziniams dalykams pasireiškia tada, kai žmogus paskiria savo gyvenimą nepasiekiamų tikslų siekimui (pvz., nušvisti, tapti absoliučiai šventu, sukurti visuotinę laimę ir pan.), kurių neįmanoma įgyvendinti, o todėl galima nieko nedaryti.  Skamba paradoksaliai, bet taip jau yra, kad nusibrėžus per aukštus siekius yra negėda jų nepasiekti.  Taip ir užstringama vien svajonėse arba pasirengimo tikslo siekimui etape.  Šią pasyvumo rūšį įtraukė S.Kovaliovas, nurodydamas, kad ji labai būdinga rusų tautybės žmonėms ir, galimai, todėl Šifai jos nepastebėjo.

Prievarta kyla tada, kai savo pasyvumo eigoje žmogus prikaupia daug energijos ir ją reikia kaip nors ant ko nors išlieti. Ji pasireiškia šeimyniniais skandalais, muštynėmis, kivirčais ir pan.

Bejėgiškumas yra prievartos, nukreiptos į save, forma.  Jis pasireiškia tuo, kad žmogus, negalėdamas pakeisti pasaulyje egzistuojančių jam nepriimtinų dalykų, ima naikinti save.

Pirmasis žingsnis iš šios situacijos – tai pripažinimas, kad užstrigau kokioje tai pasyvumo formoje ir nieko nedarau dėl to, kad pakeisčiau savo gyvenimą.  Suvokus savo įstrigimą, jau galima ieškoti būdų, kaip iš jo išeiti.  Darbas su psichoterapeutu šį procesą kur kas pagreitintų.

Linga

Pagal S.Kovaliovą