Apie vitališkumo didinimą ir kaip S. Kovaliovas išsprendė dilemą „Pinigai arba gyvybė“

Arūno Maniušio nuotr.

ŽMOGAUS GYVENIMO ETAPAI (1)

Ištrauka iš S. Kovaliovo straipsnio "Apie integralinį neuroprogramavimą". Kitas šio straipsnio dalis galite rasti čia.

Tikriausiai, ne kartą pagalvojote, kodėl mes, gyvendami tame pačiame mieste, šalyje ar/ir pasaulyje, gyvename labai skirtingai. Lyg vieno daugiaaukščio namo gyventojai. Žemutiniuose aukštuose gyvenantys uosto šiukšlių dvoką, o gyvenantys viršutiniuose mėgaujasi peizažais ir gaiviu oru... Atmetę įprastą atsakymą „todėl, kad jie – vagys!”, ir įsigilinę, tai kur kas įdomiau, pamatysim, kad esant  vienodoms sąlygoms (t. y. atmetus priklausymą skirtingiems klaniniams sluoksniams ir kitus dalykus), tie, kurie kažko gyvenime pasiekė, pasižymi gerokai didesniu gyvybingumu, o tiksliau – sugebėjimu išgyventi (šiek tiek vėliau suprasite, kodėl panaudojau būtent šį žodį).  Integraliniame neuroprogramavime tai išreikšta vitališkumo koncepcija: apibendrintu sugebėjimu vykdyti gyvenimišką veiklą, kuri vyksta netgi labai nepalankiose sąlygose ir aplinkybėse.

Mūsų naudojama (iliustravimo tikslais) vitališkumo formulė yra paprasta, tačiau išmintinga.

V=I/E

V – kurios nors sistemos vitališkumas
I – informacija, kuria naudojama sistemoje
E – energija, kurią naudoja sistema save palaikyti.

Dabar kiekvienam, netgi nenusimanančiam skaitytojui, aišku, kad, pavyzdžiui patyrusio vairuotojo vitališkumas važiuojant keliu (paprastu, o ne gyvenimo keliu) yra kur kas didesnis nei vairuotojo-naujoko.  Pirmasis „valdo“ PENKIAS mašinas: savo, dvi iš šonų ir po vieną priekyje ir užpakalyje. Tuo tarpu antrasis – tiktai VIENĄ: tą, kurioje sėdi, ir tai su dideliu vargu. Tai – informacijos (I) pavyzdys, ir čia natūraliai veikia principas, kad kuo daugiau informacijos suvoki (ne tik žinai, bet ir suvoki), tuo tau geriau bet kokioje situacijoje (tarp kitko, šis suvokimas turi būti nesąmoningas, nes kitaip suveiktų „šimtakojo efektas“, pagal kurį, kaip prisimenate, bandydamas atsakyti į klausimą, kurią koją pirma keli, šimtakojis prarado sugebėjimą vaikščioti).

Dabar apie E, t. y. apie energiją. Čia galima pratęsti vairavimo pavyzdį. Net ežiui aišku, kad esant vienodoms kitoms sąlygoms (šiuo atveju – vienodam kuro kiekiui), ekonomiškesnis automobilis, tuo labiau valdomas vairuotojo, mokančio važiuoti ekonomišku režimu, bus vitališkesnis už kokį kitą automobilį, neekonomišką ir dar valdomą vairuotojo, nekreipiančio dėmesio į ekonomiškumą. Pirmasis galės nuvažiuoti kur kas toliau (kai kuriuose paskutiniuose automobilių modeliuose ekonomiškumas pavirto vos ne į kompiuterinį žaidimą, kurį būtų galima pavadinti “Pridėk sau kilometrų”). Be to automobilis išliks geresnės būklės kur kas ilgiau…

Kiekvienas iš mūsų atitinkamai gali turėti dvi vitališkumo didinimo strategijas: 1. didinant naudojamos informacijos kiekį ir kokybę, 2. mažinant suminį energijos sunaudojimą reikiamos formos palaikymui. Pirmąją paprastai pasirenka žmonės „Į“, t. y. einantys link kažko gero. O antrąją – žmonės „Nuo“, t. y. einantys nuo kažko blogo...  blogo... Vis tik keistam vienpusiui „vitališkumo didinimo“ pasirinkimui
dirbti arba tik su informacija, arba tik su energija įtaką daro ne tik psichologinės priežastys, bet ir žmogaus egzistencijos lygis.

Paaiškinsiu šią savo tezę. Iš principo, įvairių šalių, tautybių ir krypčių psichologai kur kas anksčiau nei aš pastebėjo, kad žmogus gali gyventi du savo gyvenimo variantus, kuriuos sąlyginai būtų galima pavadinti socializacijos ir savęs aktualizavimo. Pirmu atveju jūs tarnaujate visuomenei, o antru – daugiau sau. Šie gyvenimo variantai paprastai būdavo supriešinami ir laikomi nesuderinamais! Žinomas psichoanalitikas Ž.  Lakanas apibūdino tai kaip dilemą „Pinigai arba gyvybė!“ ir nuodugniai išaiškino, kad pasirinkus pinigus – visuomenės, kuriai reikia tarnauti ir įtikti, teikiamą gerovę, net nesitikėk laisvės ir džiaugsmingo gyvenimo (konclageris yra konclageris, net jei ir kitaip vadinamas...). O jeigu vis dėlto jūs pasirinksit laisvą ir džiaugsmingą gyvenimą, apie pinigus galite užmiršti – netgi nesitikėkit. Taigi, tarnaujant pinigams tariamai dėl gyvenimo (netgi tapus oligarchu), jūs liksite savo pinigų, kuriuos vis gausite ir uždirbsite, vergu. Ir už tai sumokėsite savo nelabai nusisekusiu tikrosios laimės ir saviraiškos atžvilgiu gyvenimu...

Integraliniame neuroprogramavime (taip išėjo) aš visa tai ne sujungiau, o sustačiau vieną paskui kitą. Tai yra padariau prielaidą, kad tik sąlyginė pirmoji gyvenimiškos veiklos pusė turi būti paskirta „socialinei tarnystei“ išgyvenimo režimu (apibendrintais duomenimis kažkur iki 42 metų). Kai tuo tarpu antroji gyvenimo pusė Aukščiausių jėgų buvo paskirta  būtent savęs aktualizavimui – tačiau ne paprastai, o „tikro gyvenimo“ režimu, kuris gali būti svaiginantis ir saldus.

Tačiau panašu, kad apie tai nenorima kalbėti.  Ir, greičiausiai todėl, kad žmogus, nusimetęs „socialines iliuzijas“ ir pradėjęs rimtai galvoti apie savo egzistencijos prasmę, ne tik bukai kažką darys, bet ir rimtai galvos: suteiks būčiai prasmę, kažkaip nejučia netgi sau pačiam pereis į konfrontavimą su visuomene. Ne, jis toli gražu ne visada papildys maištininkų gretas (į bet kokius revoliucionierius aš žiūriu labai skeptiškai), tačiau tikrai atsitrauks nuo sociumo.  Ir taps autsaideriu, tai reiškia – stovinčiu nuošalyje, o ne atsilikusiu, kaip priimta galvoti.

Jis puikiai supranta, kad šiuolaikinės visuomenės siūlomas sėkmės modelis, išreikštas pinigų, materialinės gerovės, statuso, valdžios ir jausminių malonumų pavidalu, yra paprasčiausiai apgailėtinas (pačia blogiausia to žodžio prasme). Pasitenkinimas sėkme tarytum savaime išnyksta, kai tik pasiekiamas tam tikras visko, kas buvo išvardinta, lygis. Iš tiesų laimingas yra tas žmogus, kuris supranta, kad viskas, ką jis turi, yra viskas, ko jam reikia (maždaug taip kalbėjo didysis L. Tolstojus). Tokios sėkmės siekimas  gali tapti manija (ir priklausomybe), kurios, deja, niekas negydo (tiksliau sakant, mes gydome – bet juk nenori...). O pirmoje gyvenimo pusėje siekiami TIKSLAI, tokie kaip sveikata, santykiai su kitais, meilė, seksas, darbas ir materialinė gerovė, antroje gyvenimo pusėje pasirodo besantys viso labo tik PRIEMONĖS.  Laimingos, džiaugsmingos ir, svarbiausia, iš naujo atradusios prasmę egzistencijos priemonės...

Tokiu būdu, savo vitališkumo didinimo procese „socialinė“ gyvenimo pusė  yra susijusi su, deja, savo programų tobulinimu ir/arba energijos ekonomija (tas pats daunšiftingas).  Tuo tarpu „egzistencinė“ jo dalis – su kvantiniais informatyvumo šuoliais, vykstančiais atnaujinant žemėlapius.

Iš kur čia programos ir žemėlapiai? Argi neaišku? Juk vitališkumą galima apibūdinti ir kitaip.

V= (visa apimantys realybės žemėlapiai) x (juos realizuojančių programų lygis)

Ir tada bus aiški pasakyta mintis, kad gerovė visų pirma priklauso nuo laimės, o antra - nuo efektyvumo.

Gerovė = (laimės jausmas) x (efektyvumas)

Vadinasi, taip ir išeina, kad pirmąją gyvenimo pusę mes, lyg užkerėti keleiviai, pašvenčiam efektyvumui ir jam įtaką darančioms programoms. O reikiamo lygio vitališkumą pasiekiame, stengdamiesi mažinti darbo sąnaudas. Dalis iš mūsų tuo ir baigia, net nesistengdami pasiekti laimę. O laimės pajautimas priklauso nuo kitko –  nuo išties pozityvių mūsų realybės žemėlapių: savęs, kitų, Pasaulio ir Dievo. Ryšys čia paprastas ir vienareikšmis: tęsiant važiavimo automobiliu analogiją, jei jūs turite puikų automobilį ir gerus vairavimo įgūdžius (programas), bet kartu manote, kad jums visą laiką nesiseka, kad kiti yra „ožiai“ ir „beždžionės su granatomis“,  kad pasaulis (šiuo atveju gatvės) yra pilnas pavojų, o Dievas (vairuotojų globėjas) – paplaukęs keistuolis, tai toli nenuvažiuosite.  Nes jūsų žemėlapių kokybė neleis jų (automobilio ir įgūdžių) tinkamai panaudoti.  Taigi esmė ne tik kiekybė, bet ir kokybė.  Prašom turėti omeny pirmos gyvenimo pusės kiekybinį aspektą ir antrosios – kokybinį... Ir čia iš tiesų turi įvykti kiekybės perėjimas į kokybę. Deja, dėl žemos prikauptos kokybės kiekybė paprastai netgi visai neperauga į kokybę...

Kodėl? O gi todėl, kad šiame gyvenime negalima nesikeisti, netgi įsigijus visus pasaulio turtus. Net ir tokiu atveju jūs žengsite tik du žingsnius link laimės. Ir jos nepasieksite, nes žingsnių yra keturi (apie tai bus kalbama toliau –  vertėjos pastaba).  Ir jie iš esmės yra  keturi žmogaus gyvenimo etapai, kuriuos turime praeiti, kad nebereikėtų grįžti į šią realybę.

(bus daugiau)

Iš rusų kalbos vertė Linga Švanienė