Alegorija apie keturias laisves

Arūno Maniušio nuotr.

Alegoriją apie keturias laisves prof.S.Kovaliovas papasakojo vieno seminaro metu.  Bandžiau surasti internete šį pasakojimą, norėdama pasitikslinti, kaip jis skamba originaliai, nes man atrodo, kad profesorius kai kada pritaiko pasakojimus savo dėstomai medžiagai, juos šiek tiek koreguodamas ar net nuo savęs prikurdamas. Deja, šį pasakojimą pavyko užtikti tik savo kolegos tinklaraštyje, o jis be abejo jį perpasakojo pagal S.Kovaliovą.  Tad ir aš jį papasakosiu taip, kaip girdėjau seminaro metu:

Mokiniai paklausė Mokytojo:
-Kas yra laisvė? Mokytojas atsakė:
-Apie kokią laisvę kalbate?  Jų yra mažų mažiausiai trys.

Pirmoji laisvė – tai kvailumas. Kvailumas arklio, kuris numeta jam nusibodusį raitelį, nesuprasdamas, kad po kurio laiko gaus tik dar kietesnį balną, dar smarkiau įtemptas vadžias ir aštresnius pentinus.

Antroji laisvė – apgailestavimas. Tai jūreivio arba skęstančio laivo keleivio laisvė, kai jie kabinasi už nuolaužų, vietoj to kad plauktų link gelbėjimosi valčių.  Ir kartu su nuolaužomis nuskęsta.

Trečioji laisvė – viltis.  Tai laisvė daigelio, kuris atkakliai kabinasi už akmens ir išauga į galingą medį tik todėl, kad supranta, jog lenktis reikia prieš tuos, kurie stipresni, kad nesulaužytų, tačiau pirmai progai pasitaikius  iškart keliasi. Ir jis išlieka ir auga todėl, kad nusileidžia ten, kur jis silpnas.

- Ir tai viskas? – paklausė mokiniai.

-Ne, yra dar viena laisvė, ketvirtoji, tačiau ji ne visiems pasiekiama. Tik išrinktiesiems. Tiems, kurie sutapatina savo Gyvenimo Kelią su tuo Keliu, kurį jiems numatė Didžioji Siela.  Tiems, kurie leidžia Didžiajai sielai juose ir per juos veikti.  Ir todėl jie visada pasiekia norimą krantą netgi tada, kai nėra tikri, link kokio tikslo reikia eiti.  Kaip pavargęs plaukikas atsiduoda bangų ir tėkmės valiai, ir upė pati jį išneša į reikiamą krantą, o ne daužo per akmenis.