Žmogus išlips iš duobės, ir niekam nereikės verkti

Arūno Maniušio nuotr.

Dirbau su kliente, kuri mokosi  Inovacinių psichotechnologijų institute. Ir staiga pasireiškė jos baimė dirbti psichoterapeute.  Pradėjus aiškintis, su kuo gali būti susijusi jos baimė, klientė prisiminė, kad prieš 10 metų ji buvo viena iš Medicinos centro tame mieste, kuriame gyveno, įkūrėja. Ji matė sunkius ligonius, klausydavosi jų istorijų, įsigyvendavo į jų skausmą. Ilgainiui jai pasidarė taip baisu, jog net pati susirgo sunkia depresija ir ilgai negalėjo pasveikti.  Sunkios būsenos paveikta, ji pardavė savo  akcijas, ir netgi susirgusi nebegalėjo kreiptis į tą Medicinos centrą – taip sunku jai buvo.

Prisimenate priežodį, kad nudegęs barščiais, pro batvinių (t.y. burokų) lauką eidamas pučia? Taip moters pasąmonė, saugodama ją nuo galimų neigiamo darbo su klientų problemomis pasekmių, ėmė ją gąsdinti, sukeldama tokio darbo baimę.

Papasakojau klientei pavyzdį apie du žmones, vienas iš kurių, įkritęs į gilią duobę ir negalėdamas iš jos išlipti, graudžiai verkė. Kitas, norėdamas vargšelį nuraminti, įšoko į duobę. Galime įsivaizduoti, kad ilgai jis nelaimėlio neramino, nes greitai ir pats pradėjo verkti, matydamas, kad nėra vilties išsikrapštyti iš duobės.

Į analogišką situaciją ir buvo kadaise pakliuvusi klientė, savo lakioje vaizduotėje išgyvendama Medicinos centro ligonių bėdas. Ar toks elgesys kam nors naudingas? Ne. Ligoniai paprastai (būna ir išimčių) nori, kad gydytojas juos profesionaliai pagydytų, o ne kad verktų kartu su jais. Psichoterapeuto užduotis yra padėti klientui pasiekti norimų būsenų / rezultatų, o ne kilnoti purvinus tvarsčius (ar paklodes) ir per padidinamą stiklą žiūrinėti, kas po jais ar kas ant jų ir verkti, kaip baisu visa tai išgyventi.

Grįžtant prie metaforos apie įkritusį į duobę žmogų, efektyviai padėti galima ne šokant į duobę jo raminti, o blaiviai įvertinus situaciją ir atsinešus kopėčias, virvę ar dar kokį prieinamą ir tai situacijai tinkantį daiktą. Žmogus išlips iš duobės, ir niekam nereikės verkti. Būtent tokią pagalbą teikia psichoterapeutas, o Integralinio neuroprogramavimo metodika suteikia daug įrankių (netgi visą sistemą psichotechnikų), kurių pagalba klientas gali sėkmingai ir greitai išspręsti savo problemas.

Ar tai reiškia, kad psichoterapeutas gali likti abejingas kliento jausmams? Jokiu būdu ne. Profesionalumas yra pasiekiamas būtent tada, kai specialistas sugeba kartu ir jausti kitą žmogų, ir būti pakankamai atsitolinusiu nuo gilių sunkių išgyvenimų, kad sugebėtų parinkti tinkamiausius būdus to atvejo išsprendimui.

Čia galima pateikti kitą pavyzdį – tarkim, jūsų laukia operacija. Kokį chirurgą pasirinktumėte: ar sugebantį užjausti, bet nelabai vykusį specialistą, ar abejingą, bet puikų profesionalą.  Jau girdžiu jūsų atsakymą, kad rinktumėtės profesionalą. Bet juk galimas ir toks variantas – sugebantis suprasti ir užjausti puikus profesionalas. Štai tokiu ir turi būti tikras psichoterapeutas.

Aukščiau paminėtai klientei papasakoto palyginimo užteko, kad ji suprastų savo klaidą ir jau ramiai žiūrėtų į būsimą darbą psichoterapeute. Moteris netgi prisiminė, kaip prieš keletą metų išsiskyrė su draugu, kuris tik dejavo, ašaras į ją šluostėsi, bet nieko nedarė, kad situacija pasikeistų. Bet čia jau kita situacija ir kita jai tinkanti metafora, kurias papasakosiu kitame blogo įraše.