Ieškant sprendimų, gyvenimas paprastai atsiliepia į „užklausą“, pamėtėdamas galimų variantų

Arūno Maniušio nuotr.

Štai jau mėnuo kaip kasdien patalpinu po įrašą savo tinklaraštyje.  Apie savo nusistatymą tai daryti visus metus rašiau: Pasižadu: visus metus kasdien skelbsiu po įrašą savo blog'e ! :).  Pirmasis žingsnis iš 12-kos padarytas.  Pasidalinsiu, kaip sekėsi. 

Kalbėti apie integralinį neuroprogramavimą galiu daug, tad nebuvo problemos, apie ką rašyti.  Vienu metu užslinko tingėjimas, bet jį jau pažįstu ir žinojau, kad greitai praeis, leidus sau pailsėti. Jums tikriausiai pažįstamas jausmas, kai prisivalgai vienos rūšies produkto, staiga užsinori kažko visiškai kito. Taigi, porą dienų nieko nerašiau.  Gerai, kad tinklaraštyje yra galimybė paruošti įrašus iš anksto ir nustatyti datą, kada jie turėtų būti paskelbti.  Tokiais kaip šis atvejais tai gelbsti nenusižengti savo pasižadėjimui ir palepinti save pertrauka.

Tačiau turėjau ir netikėtą problemą.  S. Kovaliovas visada nurodo medžiagos, kuria naudojosi, kurdamas integralinio neuroprogramavimo metodologiją ar psichotechnikas, autorius.  Man tikrai nuostabu, kaip jis prisimena visas pavardes, tačiau jam paprasta, turint fenomenalią atmintį.  Bet aš ne apie tai.  S. Kovaliovas reikalauja, kad ir mes, jo mokiniai, visada nurodytume šaltinius, kuriais naudojamės.  Ir čia atsirado netikėtumas su tekstų iliustracijomis.


Visų pirma man atrodė, kad patalpinant nuotrauką ar paveikslėlį, užtenka nurodyti autorių ir įdėti nuorodą, iš kur paėmiau paveikslėlį.  Tačiau to neužtenka.  Reikia dar autoriaus sutikimo (tik jei po kūrinio sukūrimo praėjo 90 metų, jau galima juo naudotis neatsiklausus).  Kelias dienas paskyriau  tinklalapių, kur galima „pasiimti“ paveikslėlius, sumokėjus tam tikrą mokestį, sąlygų studijavimui.  Tikiu, kad tai turėtų būti gana paprasta, tačiau gilinantis į sąlygas man taip pagailo savo laiko, kad pasirodė kur kas paprasčiau nufotografuoti kažką iš savo aplinkos su mobiliu telefonu, ir panaudoti tuos vaizdelius.  Taip mano tinklaraštyje pasirodė pirmosios mano nuotraukytės.  Visai jomis nesididžiuoju, nes jos iš reikalo.

Ieškant sprendimų, kaip jau ne kartą atsitiko, pats gyvenimas pamėtėja galimų variantų.  Vieną dieną paskambino draugas iš Vilniaus.  Žinojau apie jo pomėgį fotografuoti.  Kadangi tuo metu „sirgau“ paveikslėlių problema, paprašiau leidimo pasinaudoti jo nuotraukomis.  Dosnia ranka Arūnas Maniušis atvėrė man savo archyvus, į kuriuos su dėkingumu įpuoliau.  Ir dabar mano tinklaraštyje dažnai pamatysite jo nuotraukas.

Arūnai, jei skaitai šį blogą, tai žinok, kad kiekvieną kartą, talpindama pasirinktą tavo nuotrauką, siunčiu šviesų dėkingumo spindulį tavo adresu.  Ačiū!

Arūno podėliai ne begaliniai, tad jei kas iš mano tinklapio skaitytojų galėtų ir norėtų  pasidalinti savo nuotraukomis ar piešiniais, parašykit man el.paštu neurokodas@gmail.com. Pažadu, kad visada skelbsiu autoriaus pavardę ir, jei pageidausit, nuorodą į jūsų pačių tinklapį. 

Linga