Kaip egoizmas stabdo progresą ir kodėl pilnam pasaulio pažinimui būtini dorovė ir dvasingumas?

Arūno Maniušio nuotr.

Egoizmas – progreso stabdis ir žmonijos prakeiksmas.  Dar K. G. Jungas teigė, kad norint ką nors iš tiesų suprasti, būtina praeiti keturis pasaulėžiūros lygius. 
Visų pirma, pasaulį reikia pajusti jutimo organais.
Paskui – suvokti logiškai, sukurti modelį. 
Toliau būtina visa tai priimti emocijomis ir jausmais. 
Egzistuoja dar viena funkcija, užbaigianti pažinimo procesą, ir ji yra be galo svarbi.  Tai – intuityvioji funkcija.  Tai yra ketvirtasis lygis – intuityvusis suvokimas.

Tik taip įmanoma pažinti tikrovę.  Dar daugiau – iš tiesų tai yra žmogaus gyvenimiškos veiklos keturios stadijos ir keturi lygiai.  Jei norite iki galo suvokti šį gyvenimą, iš pradžių jį reikia pažinti jutimo organais, paskui jį suprasti, tada emocionaliai priimti, ir galų galiausiai išjausti intuityviai, taip užbaigiant gyvenimišką ciklą, supratus kas tu, dėl ko ir kam esi.
Tačiau šitai negali įvykti, nes realybės analizavimo eiga šiais laikais užsibaigia pirmomis dviem stadijomis. Tik vienetai pereina į trečią ir ketvirtą lygius. Tai yra, mes nepriimame pasaulio emociškai ir nesuvokiame jo intuityviai.  Mes gyvename primityviame pasaulėlyje, kur reiškia tik jutiminiai malonumai ir banali logika, kad „pinigai nugali blogį“.  O iš esmės tai reiškia, kad mes paprasčiausiai negyvename...
Norint suprasti, kam tu gyveni, būtina savo gyvenimą suvokti kituose būties lygiuose.  Iš  pradžių jausminiame-emociniame lygmenyje, o paskui – intuityviame.  Tačiau pirmam būtinas dorovingumas, o antram – dvasingumas. 
O egoizmas – tai instrumentas, kuris niekada neleis jums pakilti į Dangų.  Priešingai – jis privers jus amžinai šliaužioti žeme.  Todėl, kad jis yra siauros specializacijos, ir geriausiu atveju jis bus orientuotas į siaurą „savų“ ratą, kur egzistuoja primityvios „savos brolijos“ taisyklės. Ir net sąžinė egoistiniu požiūriu yra tik priemonė, suteikianti galimybę neiškristi iš šio rato. Pagrindinis primityvios sąžinės principas: „aš privalau taip elgtis, nes kitaip mane išmes.“.
Antrame lygyje, kai prasideda rimtas dalykinis žaidimas, daugiau ar mažiau ima pasireikšti dorovė, kadangi atitikti jos normoms paprasčiausiai būna  naudinga.  Tačiau tam, kad būtų įmanoma pažinti šį pasaulį, būtina trečio lygio moralė ir ketvirto lygio dvasingumas.  Jei to nebus, nieko iš jūsų gyvenimo neišeis.

Pagal S. Kovaliovo straipsnį iš econet.ru