Suaugusi dukra apie mamą: taip elgiasi Hitleris, mafija, nusikalstamo pasaulio autoritetai!

J.Tarasenko paveikslo fragmentas
su tupinčia ant jo muse
L.Švanienės nuotr.

Sveiki,

Negalėsiu išdėstyti vienos problemos, nes jų užgriuvę daug. Man 50 metų, esu menininkė, savo srityje save realizuoti pradėjau tik dabar, kai užaugę paskatino vaikai. Užaugau mamos nestabilios psichikos aplinkoje. Kai man tebuvo penkeri, atsimenu motinos išpuolius iš pavydo, kad tėtis su mumis bendrauja, padeda ruošti broliukui pamokas. Motina plikom rankom išdaužydavo durų stiklus. Tėtis mus ramindavo apkabinęs. Tada mama pasiėmus plytą išdaužydavo iš kiemo pusės kambario, kuriame buvome, langus.  Tėčiui tragiškai žuvus, mama užaugino, išauklėjo, tačiau  savo nenuspėjamumu pakankamai ir suluošino. Jos nekaltinu. Ji pati suluošinta savo tėvų ir aplinkos, kurioje atsirado nepageidaujama.

Sąmoningumui aštrėjant supratau, kad yra logiškų, patikimų žmonių, nes augdama galvojau, jog VISI yra "durni", "nenormalūs" - švelniai tariant. Įskaitant senelius ir mamos dvi seseris bei jos brolį, jų šeimas. Man buvo diegiama, kad jie visi ja (mano mama) tik naudojosi, ji auka, bet visiems buvo tobula geradarė. Vėliau supratau, kad išsilavinęs, aukšto intelekto žmogus (kaip ji save laiko) sistemiškai neniekintų artimųjų. Primena labai - skaldyk ir valdyk! Hitleris, mafija taip elgiasi, nusikalstamo pasaulio autoritetai. Niekuo niekada nepasitiki.
Tik vieną epizodą papasakosiu, kurių pasireiškiančių nenuspėjamumu būdavo kasdien.

Atvažiuodavo valdžios "dėdės" Sovietų laikais gavę signalus dėl spekuliacinių židinių. Toks buvo ir mūsų namuose - nelegali mezgykla. Motina liepdavo man groti "dėdėms" tol, kol ji paslėps įkalčius (panašiai toks buvo visų aplinkinių gyvenimas), palikusi mane su jais prie gausaus vaišių stalo. Man, keturiolikmetei, tekdavo jiems groti Alos Pugačiovos ir kitų tuo laiku žymių Rusijos atlikėjų dainas ir dainuoti su įkaušusiais "dėdėmis". Po dvi tris valandas, labai pavargdavau. Kai mama pasirodydavo, "dėdes" išleisdavo, grįžusi mane sumušdavo, suspardydavo, išvadindavo visokia, neatskleisiu kokia. Aš teisindavausi, kad taip man liepei, o ji vėl stipriai trenkdavo, ir sakydavo - tu dar prieš motiną ginčijiesi?!!!!!!!! Tai tik kruopelytė iš daugybės epizodų.

Išvažiavus (sąmoningai) šešiolikos metų iš namų mokytis supratau, kad esu gabi, protinga, turiu gerą humoro jausmą, būnu kompanijos vinis. (Žinoma, nelaikau savęs šventa ir tobula). Mane ištekino už pirmo pasitaikiusio vyro.  (Atostogų tarp sesijų grįždavau). Nepaklusti bijojau, nes mano argumentai ir logika baigdavosi sunkių molinių ar krištolinių indų, masyvių arbatos puodelių su verdančiu vandeniu daužymu į žemę ar tiesiai į mano veidą.

Pasigimdžiau du vaikus.  Abu sunkaus charakterio, ypač dukra. Po trisdešimties metų iš vyro giminių sužinojau, kad vyrui nuo vaikystės diagnozuota paranojinė šizofrenija. Reguliariai gulėdavo dėl paranojos priepuolių psiciatrinėse. Kai jam pasidarė galutinai bloga, jis išvažiavo pas savo mamą ir ten jį ištiko smegenų infarktas. Neseniai mačiau visus medikų išrašus, padedu jam susitvarkyti neįgalumą, jis nebegali suvokti realybės. Čia kita istorija.

Aš pavargau. Sūnus nuolat kenčia nerimo skausmus, paskirti brangiausi medikamentai nepadeda sumažinti minčių srauto. Dukra nuolat tai verkia, kad nusižudys, nes "jis" išėjo, arba kad nepasakė "myliu", arba skraido padebesiais, nes kažkas pasisekė su "juo". Dialogo su dukra neužmezgu, ką kalbėjome, nors ir tris valandas - neprisimena. O jos aplinka kaip benamės. Detalių nekomentuosiu. Abu vaikai išskirtinai gabūs tam tikrose srityse. Protingi. Gilūs. Idėjiniai.

Dar kartoju - pavargau, žinau, kad našta visam gyvenimui, kad ne visiems galiu sakyti savo problemas, nes nenoriu užkrauti. Aišku, yra žmonių, kurie mato situaciją maždaug žino, išlaiko konfidencialumą, palaiko, supranta, domisi... Bet aš pavargau. Su vaikais gal kažkaip susitvarkysiu, dideli jau, savarankiški, abu dirba, atviri man, bet va su motina jau neturiu jėgų. Viskuo pasirūpiname: medicina, maistas, buitis, mokesčiai - viską padedame, dovanų pridovanojame, atsibučiuojame, o rytojaus dieną - išpuolis - jūs manimi nesirūpinate, nusisukote nuo manęs. Tai kad, sakau, vakar buvom!!!! Viską padarėm. Ji sako - susvetimėjom!!!!!

Žinau, gal skaitysite kuris nuoširdus specialistas, visų žmonių problemų išspręsti neįmanoma, pati mokausi pažinti tarpusavio santykių niuansus, skaitau knygas, studijuoju aktualius straipsnius. Padedu kitiems, bet va sau padėti niekaip. Emocijos ir jausmai rimsta, bet jie vis vien labai aštrūs. Psichosomatinės ligos baigia užkamuoti, pati suprantu, kad tai nuolatinių stresų padariniai.

Visada vargindavo kaukėtas motinos veidas - ne tik pati su kauke prie visų vaikšto, bet be kaukės ar raminamųjų pas ją nueiti negaliu nei aš, nei kiti. Paprasčiausiai nepriima natūralių žmonių. Dabar pas motiną nenueinu po mėnesį, nes, paprasčiausiai, neturiu jėgų būti su kauke, o jei be kaukės nueinu - sako - mažai tave mušiau. PAVARGAU NUO MOTINOS NENUSPĖJAMUMO. O pasirūpinti ja turėčiau, nes jau metuose, po traumų ribotumai judėjime. Tik jaučiu, pati greičiau nusibaigsiu, ir girdžiu jos juoką - ta mano mergaitė visada keista buvo, psichinis ligonis, užtat ir nusi...

Šiandien  kilo stiprus noras kažkokiu būdu nusižudyti, išnykti, dingti, išeiti ir negrįžti, kur ant medžio pasikarti gilumoje, kad nei šunys sekliai policiniai nerastų... Tai ne pirmas kartas, kai tokie jausmai.

Labai būčiau dėkinga, jei pakomentuotumėte mano situaciją, aš ją matau taip, kaip skruzdė, tupėdama ant paveikslo. Gal kam iš tolo geriau matosi.

Pagarbiai, Ivūna Trampienė (vardas ir pavardė pakeisti)

Jei paskaitėte, bent už tiek ačiū.

Labas, Ivūna,

Ačiū, kad atvirai pasidalinote savo sunkia gyvenimo istorija. Kiekvienoje eilutėje, kiekviename žodyje tiek daug jūsų išgyvenimų ir jie tokie tikri. Galiu tik įsivaizduoti, kokį skausmą, fizinį ir psichinį, jums yra tekę patirti nuo pat vaikystės.  Girdžiu, kad situacija ir dabar pakankamai sunki ir sudėtinga. Suprantu, kad tokiomis sąlygomis gali kilti noras nusižudyti, nes dvasinis nuovargis ir vidinis skausmas rodosi nepakeliamais.

Tačiau kartu matau ir jūsų norą gyventi – jūs skaitote knygas, straipsnius, ieškote būdų kaip būtų galima efektyviau bendrauti, padedate kitiems, ėmėtės realizuoti savo talentą, tapdama menininke. Įpusėjus amžiui tokiam žingsniui ryžtasi tik vienetai, todėl matau, kad jumyse dar stipri dvasia, nors kūnas ligotas, o psichika išdarkyta patirtų gyvenime smūgių. Ir dar suprantu, kad norite gyventi kitaip, nei iki šiol.  Norite jausti ramybę, saugumą, atsipalaidavimą, džiaugsmą.

Viena iš žmogaus psichikos savybių yra ta, kad ji prisimena viską, tačiau užfiksuoja tik reikšmingus įvykius.  Kokie įvykiai psichikos atžvilgiu yra reikšmingi?  Ogi tie, kuriuose kyla grėsmė išgyvenimui.  Jūsų vaikystė buvo pilna smurto, todėl psichikai teko sukurti budrią pavojaus atpažinimo ir greito reagavimo į jį  sistemą.  Jai pavyko, ir jūs šiandien gyva. Tačiau sąlygos pasikeitė, o jūs vis dar nešatės vaikystėje sukurtas psichikos dalis, kurios ir verčia penkiasdešimtmetę moterį į mamos išpuolius reaguoti taip, lyg ji būtų penkerių metų mergaitė. Natūralu, kad tai jus vargina.  Deja, vien suvokimas, kad mane dar veikia vaikystėje išgyventos problemos, situacijos nekeičia – žmogus ir toliau nesąmoningai veikia įprastu būdu.

Štai čia ir galėtų padėti psichoterapeutas.  Aš išvardinsiu keletą psichotechnikų pavadinimų, kurie patys raiškiai kalba, su kuo dirbama: „Priklausomybės nuo tėvų (ar kitų žmonių) likvidavimas“,  „Trauminių vaikystės incidentų neutralizavimas“, „Naujas gimimas“, „Stebuklingi tėvai“, „Atleidimas tėčiui ir mamai, jų priėmimas“, „Gyvenimo scenarijaus pakeitimas“. Šių ir kitų psichotechnikų pagalba, vaizdžiai tariant, psichikai įrodoma, kad ankstesnis reagavimo būdas nebėra reikalingas, išardomas gynybinis sąstatas, išlaisvinama energija kliento šiandieniniams tikslams įgyvendinti. Ar to norėtumėte?  Tada kviečiu kreiptis į psichoterapeutą. Ir dar siūlau pafantazuoti, kokio  naujo gyvenimo jūs norėtumėte ir kam panaudotumėte išsilaisvinusią energiją.

O dabar grįžkim prie skruzdėlės iš jūsų laiško, tupinčios ant paveikslo. 

Įsivaizduokit, kad skruzdei išaugo sparnai, ji pakilo ir atsitūpė ant lempos.  Dairosi po kambarį. Ten ant sienos kabo paveikslas.  Kaip jaučiasi skruzdė, žiūrėdama į paveikslą?  Ją stingdo siaubas, krečia drebulys?  Išskriskit sparnuota skruzdėle (o gal jau drugeliu?) per atidarytą langą ir nusileiskit ant medžio šakos.  Vėjelis lengvai siūbuoja šaką, šlama lapai, o ten, namo gilumoje ant sienos kabo paveikslas...  Kaip jaučiasi drugelis?  Jau ramiau.  O dabar tegu drugelis pakyla iki to balto debesėlio, plaukiančio dangumi. Apačioje matosi miškeliai, laukai, keliai, namai, viename iš kurių ant sienos kabo paveikslas...  Kaip dabar jaučiasi drugelis?  O gal dabar drugelis jau ne drugelis, o paukščiukas, linksmai nardantis žydrynėje.  Pasimėgaukit ta laisve, tuo džiaugsmu iki valiai.  Jei norite, galite kilti dar aukščiau – į mėnulį, į kosmosą ir iš ten žvilgsniu susiraskit žydrą planetą Žemę, kurioje ne taip toli Baltijos jūros tarp daugybės namų yra namas, kuriame kabo paveikslas, ant kurio ropoja skruzdė.  Kaip dabar jaučiatės, kai laisva siela plevenate kosmose?  Aplink begalinės erdvės ir jus užpildo ramybė ir laisvės pojūtis.  Paimkit šį laisvės jausmą ir sugrįžkit į paukščiuką, iš kurio paimkit lengvumą bei džiaugsmą, paskui iš drugelio -  ramybę ir visa tai perduokit skruzdei, ropojančiai paveikslu. Ir galbūt skruzdė jau ne skruzdė...  O gal ir paveikslas pasikeitė taip, kad žiūrėti į jį darosi bent jau ramu.

Ir dar.  Jei tikite, melskitės už mamą ir už save. Tai padeda išeiti iš pasąmonėje įsitvirtinusios aukos pozicijos ir pereiti į dvasinio ieškojimo lygį. Stiprybės jums!

Linga