Savęs normalia nelaikau - sergu itin reta ir ne iki galo ištirta liga.
Žinau (remiantis duomenimis), kad sudėjus visus tokius žmones pasaulyje
nesigautų nei 500. Ši liga bjauroja mano išorę, esu ypač nestandartinė ir ypač,
kaip kiti sako, šlykšti. Nuo pat pirmųjų susidūrimų su žmonėmis - nesvarbu, tai
būtų man pažįstami aplinkiniai ar visiškai nepažįstami gatvėje - buvau
žeminama, trypiama, iš manęs buvo tyčiojamasi, badoma pirštais ir ko tiktai
nebuvo. Diena iš dienos. Metai iš metų. Nespėdavau nei susipažinti su žmogumi,
o jau matydavau iškreiptą veidą. Maždaug, kas iš tavęs gero, kai tu tokia. Mane
užjaučia net gydytojai. Niekada nepamiršiu, kai per apžiūrą pasakė, jog esu
tikrai vargšelė. Manęs net darbdaviai bijo (vieno pokalbio metu, kuris truko
vieną minutę, atrodė, jog darbdavė manimi pasišlykštėjo).
Kiek kartų esu verkusi dėl eilinio įžeidimo - net nepasakosiu. Tai
nesuskaičiuojama. Kiek kartų save žalojau - irgi nepasakysiu. Būdavo momentų,
kai tiesiog klausdavau gyvenimo, kodėl aš apskritai gyvenu ir kodėl, po velnių,
manęs negali tiesiog gatvėje kas nors imti ir nužudyti.
Dabar situacija kiek lengvesnė, bet vis dar pasitaiko šnairuojančių
žvilgsnių, pirštų rodymų ar net užgauliojimų visiems aplinkiniams girdint. Aš
nei nepažįstu tų žmonių... Kartais apima toks apmaudas, kad žmonės nesupranta,
jog aš pati juk nepasirinkau tokio kelio. Tai gyvenimas man skyrė tokį
išbandymą, o ne aš pati save "sugadinau".
Esu labai bendraujanti ir, ačiū Dievui, vaikystėje ir paauglystėje bent
draugų turėjau. Kalbu apie supratingus ir nuoširdžius žmones. Būna dienų ar
savaičių, kai man pagerėja, kai jaučiuosi graži ir savimi pasitikinti, kai
myliu save, kai priimu save tokią, kokia esu, kai man nusispjauti, ką sako
aplinkiniai, kai nuotaika gera ir gyvenimas gražus, bet vos tik nutinka kokia
smulkmena, vos tik pamatau, kiek aplinkui žymiai gražesnių žmonių ir į mane
žiūrima tik kaip į gyvenimo eksperimento rezultatą - iškart nieko nebenoriu.
Tai griauna mano sėkmę, mano santykius su aplinkiniais, mano pačios visą gyvenimą.
Tokiais tamsiais momentais esu irzli, nepatenkinta, visus stumiu šalin,
užsidarau, kas man labai nebūdinga.
Gal turite kokių praktinių patarimų, kaip sau įsiteigti, jog esu graži?
Kaip pagyti nuo dešimtmečius trukusių užgauliojimų? Kaip atsitverti siena nuo
tokių kvailų žmonių?
Aušrinė (vardas pakeistas)
Labas, Aušrine,
Įsivaizduoju, kaip nelengva, kai reta liga paveikia kūno išorę ir dėl to
tampi kitokia nei aplinkiniai, labiau pastebima tais bruožais, kuriuos kaip tik
norėtum paslėpti. Tikiu, kad kitų žmonių
žvilgsniai, žodžiai, kandūs komentarai gali taip įskaudinti, kad kyla ne tik
mintys apie savižudybę, bet ir noras save žaloti. Rašai, kad žalojai save daug kartų. Suprantu, kad fizinį skausmą būna lengviau
iškęsti nei vidinį.
Ir vistik tavo žodžiuose girdžiu ir stiprybę bei norą gyventi. Pasakoji, kad pasitaiko dienų, kai tiesiog
priimi save tokią, kokia esi, myli save ir net jautiesi sau graži. Teiraujies,
kaip atsiriboti nuo kvailų žmonių, kaip užgydyti užgauliojimų padarytas žaizdas. Ir šie klausimai rodo, kad tu žiūri į
gyvenimą, sieki jį keisti, nori, kad tau gyventi būtų ramiau ir jaukiau.
Klausimai,
kuriuos užduodi, išties rimti. Atsakymams prireiktų visos knygos. O praeities nuoskaudas užgydyti geriausiai
galėtų padėti psichoterapeutas, dirbdamas individualiai. Nes būdų yra tikrai labai daug, ir kurį gi
dabar čia pateikti?..
Bet ir be
specialisto tu jau gali daug ką padaryti.
Visų pirma nukelk save nuo prekystalio, ant kurio apie žmogaus vertę
sprendžiama pagal jo išorę. Pagal
blizgutį. Saldainio popierėlį. Kad ir kiek bandytum įsiteigti, kad esi
graži, vistiek atsiras kitų, kurios tavo
nuomone, bus gražesnės. Tokiu būdu visada
turėsi dėl ko graužtis, liūdėti, tapti suirzusia ir nepatenkinta. Todėl pirmasis palinkėjimas: „Nustok save
lyginti su kitais!”
O antrasis palinkėjimas:
„Nesistenk būti graži!” Tai lengviau bus padaryti,
jei sugalvosi keletą pavyzdžių, kodėl paprastenė (ir net prastesnė) išvaizda
yra geriau nei išorinis grožis. Tarkim teigiamu dalyku galėtų būti tai, kad su
tavimi kiti bendrauja ne todėl, kad
norėtų pasipuikuoti savo tuštybe, o todėl, kad jiems patinka būti su tavimi.
Arba – prie tavęs nelenda visiški kvailiai.
Arba – per atstumą nuo tavęs laikosi paviršutiniški pasipūtėliai. Ten
jiems ir vieta! O prie gražuolės gerbėjai limpa kaip musės prie uogienės. Kiek energijos, proto reikia, kad atskirtum,
kuris tavyje mato įdomų žmogų, o kuris
tik saldainiuką, kurį žūt būt reikia aplaižyti. Ir sugebėjimų atskirti, kas yra
kas, gražuolei dažniausiai
pritrūksta. Pasekmės to skaudžios.
Dar klausi,
kaip atsitverti nuo kvailių.
Paprasčiausias būdas būtų sėdėti namuose ir niekur neiti. Tada kvailių tavo gyvenime nebus. Tačiau taip elgdamasi pati atsitvertum nuo
gyvenimo, todėl šio būdo nesiūlau. Kaip
tik priešingai – kviečiu gyventi atvirai, priimant visas gyvenimo puses. Tiesa, šitai pilnai įgyvendinti nepavyks,
nes, kai galvoji apie rožinį begemotą, užmiršti mėlyną beždžionę. Kitaip sakant, jei tu žmonėse ieškosi
pozityvių bruožų, tai daugiau jų ir matysi savo aplinkoje.
Kad būtų
aiškiau, pateiksiu pasakojimą apie žmogų, kuris, svečiams išėjus, pasigedo
sidabrinio šaukšto. Kiek pagalvojęs jis
nusprendė, kad šauktą išsinešė kaimynų sūnus, tad ėmė jį akylai stebėti. Ir tikrai!
Berniukas vengė į jį žiūrėti, elgėsi lyg būtų prasikaltęs. Įtarimai vis stiprėjo, tačiau nebuvo įrodymų,
kol... Vieną vakarą žmogelio žmona rado
šaukštą namuose užkritusį už lovos.
Šis
pasakojimas parodo, kad žmonėse būtinai atrasime tai, ko ieškome. Pozityvus mąstymas negarantuoja, kad dabar
sutiksi tik kultūringus žmones, tačiau jų tavo gyvenime tikrai padaugės. O
tuos, kurie nesugeba praeiti be kandžių replikų, galima priimti kaip uodus –
norėtųsi, kad jų nebūtų, bet tenka taikstytis.
Dar negaliu
neatsiliepti apie tave vargšele pavadinusią gydytoją ir pasibjaurėjimą
išreiškusią darbdavę – jos elgėsi neprofesionaliai. Deja, pasitaiko ir tokių specialistų, kurie
tam tikra prasme nežino, ką daro. Belieka
tikėti, kad net ir tokie susitikimai mums kažkam reikalingi. Tarkim tam, kad primintų, jog būtume
jautresni ir sąmoningi, bendraudami su kitais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą