Psichologinis eksperimentas, patvirtinęs prielaidą, kad paaugliai priklauso nuo bendravimo priemonių

Psichologė E.Murašova numanė, kad dauguma paauglių nesugeba patys sugalvoti, ką galėtų veikti ir todėl priklauso nuo soc. tinklų, telefono, interneto, televizoriaus. Pravesto eksperimento rezultatai ją pačią šokiravo.

Eksperimente dalyvavo 68 savanoriai paaugliai nuo 12 iki 18 metų. Jie turėjo išbūti 8 val., nesinaudodami internetu, mobiliu telefonu, televizoriumi, radiju, nebendraudami su kitais. Tai buvo proga pabūti su savimi.  Kartu buvo leidžiama skaityti, groti muzikos instrumentais, piešti, rašyti, dirbti kokius darbelius, eiti pasivaikščioti ir pan.


Vaikams buvo rekomenduota nutraukti savo dalyvavimą eksperimente, jei jie pajustų smarkų nerimą, diskomfortą ar įtampą.  Tuo atveju jie turėjo užrašyti laiką ir priežastį, kodėl taip atsitiko.  Pagal susitarimą kitą dieną vaikai turėjo ateiti pas psichologę ir papasakoti, kaip jautėsi dalyvaudami eksperimente.

Pabandykit atspėti, kiek vaikų išbuvo su savimi visas 8 valandas.  Atrodytų, kas čia tokio.  Tačiau iki galo išbuvo tik trys paaugliai – du berniukai ir viena mergaitė.  Vienas berniukas visą ta laiką klijavo laivo modelį, atsitraukdamas tik pavalgymui ir pasivaikščiojimui su šunimi. Kitas berniukas tvarkė savo kolekciją, o paskui persodino gėles.  Sunkių minčių ir būsenų jie nepatyrė.  Mergaitei sekėsi ne taip lengvai – visus neigiamus išgyvenimus ji aprašinėjo savo dienoraštyje.

Ką išgyveno kiti paaugliai, kurie nesugebėjo išlaikyti eksperimento sąlygų iki galo? Trims iš jų kilo mintys apie savižudybę. 27-iems pasireiškė pykinimas, gausus prakaitavimas, pilvo skausmai ir netgi jausmas, kad plaukai juda ant galvos. Beveik visi jautė baimę ir nerimą.

Daugumai negatyvūs reiškiniai prasidėjo antrą eksperimento valandą ir tik dešimt dalyvių nutraukė eksperimentą po trijų ar daugiau valandų.

14 paauglių, nutraukę savo dalyvavimą eksperimente,  iškart įlindo į soc. tinklus, 20 paskambino draugams, trys – tėvams, penki nuėjo pas draugus. Kiti įsijungė televizorių arba pradėjo žaisti kompiuterinius žaidimus. Beveik visi įsijungė muziką. Nutraukus eksperimentą baimė ir kiti simptomai išnyko iš karto.

Dalindamiesi įspūdžiais vaikai panaudojo žodžių junginius, apibūdinančius priklausomybę: „išeina, kad aš negaliu gyventi be...“, „dozė“, „man visą laiką reikia...“ ir kt.

Galiu tik pasakyti, kad E. Murašovos eksperimento rezultatai tikrai gąsdina.  Priklausomybė yra priklausomybė, ir tai reiškia, kad žmogus nebėra laisvas gyventi ir veikti tai, ką nori. Kviečiu tėvus atkreipti dėmesį, ar jų vaikai neturi tokios priklausomybės, ir pasirodžius, kad turi, imtis priemonių padėti jaunam žmogui pasveikti nuo priklausomybės.  Tai nebus lengva, nes paauglys kaip ir kiekvienas priklausomas žmogus sunkiai pripažįsta savo ligą.