Neklausk "Už ką?", o klausk "Kam? Kokiu tikslu?"

Arūno Maniušio nuotr.

Tai, kad mama įtakoja žmogaus gyvenimą, nėra jokios abejonės.  Kaip nebūtų gaila, ta įtaka neretai būna neigiama.  Viena iš baisiausių programinių nuostatų gyvenimui yra gaunama tais atvejais, kai mama, supratusi, jog yra nėščia, galvoja daryti abortą.  Tokia dar negimusio žmogaus išgyvento siaubo "mane nužudys" patirtis gula šešėliu visam gyvenimui, kuris pasireiškia nesugebėjimu džiaugtis, net kai viskas yra gerai, negatyvumu, depresyvumu ir kt.

Atrodytų, kas gali būti blogiau, tačiau net tokia ankstyva patirtis gali įsipaišyti į žmogaus gyvenimą kaip tam tikra užduotis.  Seminaro "Sąmonės lygio kėlimas", įvykusio 2016 metų kovo 12-13 d. d.,  profesorius Sergejus Kovaliovas atskleidė, kad ir jo mama, pastojusi išsigando, kad nėštumas ir mažas vaikas trukdys jos karjerai ir rimtai galvojo apie nėštumo nutraukimą.  Štai ką jis papasakojo:

Įsivaizduokim, kad gimė laimingas Kovaliovas, kurio mama nenorėjo nutraukti nėštumo, ne taip kaip buvo iš tikrųjų... Kai man teko atidirbti su savimi aborto temą, kuri visada reiškia "šiame pasaulyje tu esi nereikalingas, tu ir tavo gyvenimas yra nelaukiami.". Ir tai vėliau pasireiškia depresija ir kitais negatyviais dalykais.

Ir štai gimsta laimingas Kovaliovas.  Ar jis sukurs Integralinį neuroprogramavimą?  Supratot?  Ne! Norint sukurti Integralinį neuroprogramavimą, reikėto tapti neurotiku, triskart bandyti nusižudyti, gyventi pragare, kad suprasčiau, jog iš šio pragaro niekas kitas manęs neištrauks, tik aš pats.

Visų pirma, velniai žino kodėl, aš įstojau į fizikos-matematikos mokyklą, kuriai vadovavo mano mama.  Po to, jau vien todėl, kad išsivaduočiau iš mamos įtakos, išvažiavau į Maskvą ir įstojau į geologijos fakultetą.  Po dviejų metų, įdėdamas daug pastangų, persivedžiau į psichologijos fakultetą, mokslai kuriame padėjo išsiaiškinti, kad pati psichologija nieko gero mano atveju neduoda.  Tada persimečiau į psichoterapiją, kol galų gale supratau, kad vienintelis būdas išgydyti save - tai sukurti savo sistemą!

Po keturiasdešimties metų sunkaus gyvenimo man tai pavyko. Normalu?  Ir jeigu nuo vaikystės aš būčiau džiaugęsis gyvenimu, aš tikrai nebūčiau viso to padaręs.  Tad viskas įvyko, kaip turėjo įvykti.  Viskas man buvo pateikta, ko man reikėjo. Be abejo, aš būčiau norėjęs, kad nebūtų taip sunku...  Todėl svarbu neklausti "Už ką?", o klausti "Kam? Kokiu tikslu?"

Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai