 |
| Arūno Maniušio nuotr. |
Papasakosiu, kaip Pelenė išmokė mane ne tik kambarius tvarkyti, bet ir kai ko daugiau.
Tais laikais, kai dar mokiausi mokykloje, mano jaunatviškus pečius slėgė prievolė suplauti po pietų indus, sutvarkyti virtuvę ir kambarius. Burgzdavau, purkštaudavau sau patylomis, o išoriškai stengdavausi vaidinti pavyzdingą dukterį. Ne visada pavykdavo.
Ilgainiui nemėgstamo užsiėmimo paįvairinimui pradėjau įsivaizduoti, kad aš esu vargšė Pelenė (vargšele savęs net nereikėdavo įsivaizduoti, nes tokia būdavau), kurią piktoji pamotė verčia visokius namų ūkio darbus dirbti.
Prisimenat pasaką, kurioj Pelenė nesmerkdavo savo skriaudėjų, o nuolankiai priimdavo jai skirtus
likimo smūgius? Taip ir aš lėkštes, puodus plaudavau dainuodama, sukdavau valsus su šluota,
energingai tirpdydavau kambarių netvarką ir drėgna šluoste glostydavau ant baldų prigulusias
dulkes. Paskui už įsivaizduojamas pamotės tikrąsias dukteris ruošdavau namų darbus. Tikriausiai
nereikia aiškinti, kad taip nemėgstamas užsiėmimas nusidažydavo kitomis, gerokai šviesesnėmis
spalvomis.
Ir tik gerokai vėliau supratau, kad Pelenė tada mokė mane, kaip galima pakeisti požiūrį ir
nemalonius dalykus paversti jei ne maloniais, tai bent pakenčiamais. Ir dabar dar kartais tuo
pasinaudoju.
Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą