Nė vienas neišmoko vaikščioti, nė karto nenukritęs

Perskaičiusi Bruno Ferrero miniatiūrą „Padavėja“, prisiminiau anekdotą ta pačia tema:

Mama persisvėrė per langą ir sušuko:

-Jonuk, eik namo!

Šviesiaplaukis berniukas, žaidęs smėlio dėžėje, pakėlė galvą:

-Mama, ar man šalta, ar aš išalkau?

Neretai pasitaiko, kad vaikai auga, o mamos vis dar žino, kas jiems geriausia.  Savaime suprantama, kad jos myli vaiką ir nori jam geriausio, tačiau...  Juk norėdama geriausio, skatini vaiką vaikščioti, net jei jis krenta.  Nė vienas neišmoko vaikščioti nė karto nenukritęs.  Jei mažylį tik nešiotum, saugodama nuo susitrenkimų, jis taip ir neišmoktų vaikščioti savo kojelėmis.

Beje, išmokyti vaiką savarankiškumo galima tik leidžiant jam pačiam daryti sprendimus, nebijant suklysti („nukristi“).

O Bruno Ferrero papasakota istorija skamba taip:

Restorane  šeima susėdo už stalo. Padavėja iš pradžių užsirašė suaugusiųjų užsakymus, po to atsigręžė į septynerių metų berniuką.
- O ko tu pageidautum? – paklausė ji.
Vaikas droviai apsižvalgė ir tarė:

-Norėčiau sumuštinio su dešrele.
Padavėjai nespėjus užsirašyti, įsiterpė vaiko mama:

-Jokio sumuštinio, - tarė ji. – Atneškite jam muštą jautienos kepsnį su morkomis ir bulvių koše.

Nekreipdama į ją dėmesio padavėja vėl paklausė vaiko:

-Kokio nori sumuštinio: su pomidorų padažu ar su garstyčiomis?

-Su pomidorų padažu.
-Bus po minutės.- tarė padavėja ir nuėjo į virtuvę.

Susėdusieji prie stalo iš nuostabos neteko žado.

Vaikas pažvelgė kiekvienam iš jų į akis ir sušuko:

-Tai bent! Ta ponia tiki, kad aš esu!