Neseniai sužinojome, kad viena teta, jai dar nėra 40, serga
vėžiu. Buvo atlikta operacija, po to -chemoterapijos kursas. Norėčiau
paklausti, kaip tokioje situacijoje elgtis susitikus (netrukus bus 40 metų gimtadienis):
ar klausti apie tai, užjausti? O gal drąsinti? O gal išvis apie tai nekalbėti
ir laukti, kol kalbą pradės ji? Nes jos šeimoje yra du mokyklinio amžiaus
vaikai. Nežinau, kiek ji jiems yra ko pasakojusi.
Sveika,
Geras tavo klausimas jau tuo, kad jis aktualus daugybei
žmonių. Didžioji dalis, nežinodami, kaip bendrauti su ligoniu, ima jo
vengti. Kiti, prisigraibę informacijos
apie stebuklingus vaistus ar priemones, kiša visa tai ligoniui ir primygtinai
siūlo išbandyti. Gali būti, kad
atsiranda ir piktų žmonių, besidžiaugiančių artimą ištikusia nelaime,
narstančių jo nuodėmes ir žinovo tonu aiškinančių, už ką šis yra
baudžiamas. Ir tik nedaugelis sugeba su
ligoniu nuoširdžiai bendrauti, jautriai jį išklausyti, pasiūlyti tinkamą
pagalbą ir kiek įmanoma padėti reikiamu metu.
Svarstydama, kaip atsakyti į tavo klausimą, pamaniau, kad
geriausiai atsakytų žmogus, kuris savo kailiu išgyveno vėžio diagnozavimą bei
jo gydymą. Mano kalbinta Virginija yra
panašaus amžiaus, kaip ir tavo teta. Jai
taip pat buvo atlikta operacija, po to – chemoterapijos kursas. Šiuo
metu jos liga yra sustabdyta.
Su Virginija kalbėjom telefonu. Į klausimą, kokio bendravimo jai norėjosi iš
aplinkinių, moteris atsakė, kad įprasto, natūralaus, nuoširdaus. Įvairiais gydymosi etapais ligoniai išgyvena
skirtingus jausmus, todėl aplinkinių jautrumas jo išgyvenimų niuansams yra
svarbus. Be to ir patys ligoniai yra
skirtingi, todėl kiekvienu atveju būtinas individualus priėjimas.
Yra tam tikrų dalykų, kurių nedera sakyti bet kokia liga
sergantiems žmonėms, įskaitant sergančius vėžiu. Visiškai netinka nutaisyti ašarotas akis,
reikšti užuojautą ir teirautis: „O kas dabar bus?“, „Kaip tu gyvensi?“,
„Vargšeliai tavo vaikučiai. Kaip jiems
bus sunku.“ ir pan. Tokiems graudenimams
- ne, ne ir dar kartą ne! Jie gniuždo žmogų, priverčia ligonį pasijusti
išmestu į užribį.
Kaip bendrauti?
Svarbu leisti šnekėti pačiam žmogui. Svarbu jį išklausyti. Jei matai,
kad ligonis noriai kalba, gali teirautis apie ligą, apie jį gydančius
gydytojus. Natūralu, jei paklausi, kokia
dabar ligos stadija, ar reikia pagalbos, kokiu būdu galėtum dalyvauti šiame
procese.
Nereikia pasakoti kitų gerai ar blogai pasibaigusių
analogiškos ligos istorijų. Kiekvienas
atvejis yra unikalus, ir svarbu, kad žmogus pasitikėtų jį gydančiu gydytoju.
Jei ligonis teiraujasi, kokios tai informacijos, atsiliepk ir paieškok, ko jam reikia. Girdėk, ką ligonis sako, ir kokios pagalbos
jis nori.
Vėžio gydymas yra brangus, tad šiltai nuskambėtų pasiūlymas
padėti finansiškai. Jei ligonis tuo metu
atsisakytų, pakviesk kreiptis tada, kai reikės.
Pasiūlyk savo prisidėjimą konkrečiais veiksmais: gal vaikų priežiūra,
gal pagalba ieškant reikiamų vaistų, gal transporto paslauga ar dar kuo. Svarbu, kad tai būtų nuoširdu, ir ne tik žodžiai,
o, esant reikalui, ir konkretūs veiksmai.
Šios rekomendacijos yra bendro pobūdžio, todėl pasikartosiu,
kad svarbu jausti situaciją, ligonio nusiteikimą, būti pakankamai jautriu. Bet
kokiu atveju geriau yra žmogų pakalbinti, nei likti nuošaly ir ligonio vengti.
Ir man iš pradžių buvo nedrąsu skambinti Virginijai. Tačiau supratau, kad, jei ji nenorės
kalbėtis, tai taip ir pasakys, o aš paprastai priimsiu jos valią. Pati juk teigiu, kad geriau paklausti, nei
nutylėti. Virginija mielai sutiko pasidalinti
savo patirtimi, ir dabar aš perduodu jos mintis. Tikiuosi, kad ši informacija padės jums
tinkamai bendrauti su sergančiais žmonėmis ir tuo sušildyti nelengvas jų sunkios
ligos dienas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą