Dar kartą apie pagalbą kitam, kai kitas neprašo

Neperseniai internete mačiau videofilmuką, kuriame rodoma, kaip vyras kviečia žmoną prie lango ir su pasididžiavimu sako:
- Pažiūrėk!
Žmona žvilgt per langą ir džiaugiasi:
- Mersedesas! Nuostabu!
- Ne! – sako vyras.- Tu metus jau svajoji apie tai.  Pažiūrėk!
- Aaaa… Supratau.  Volksvagenas.  Irgi gerai.  Patogu bus važiuoti.
- Ne! –jau nekantraudamas sako vyras.- Tu geriau pažiūrėk!
- Žiguli…  Bus gerai ir Žiguliukas… - jau be tokio entuziazmo pastebi žmona.
- Nieko tu nesupranti.  Tu metus svajojai, kad aš langą nuplaučiau.  O dabar nematai, kad nuploviau.

Grįžus iš komandiruotės mano darbo kabinete, kuris yra pas mamą bute, atsitiko iš dalies panaši situacija. Mama pakvietė pasižiūrėti į langą.  Visų pirma į akis krito tamsiai geltonai nudažytas radiatorius. Reikės pagirti vyrą, nes buvau jo prašiusi, kad man išvykus sutvarkytų radiatorių, kurio viršuje jau švietėsi rūdys.  Tamsiai geltonos spalvos niekada nebūčiau išsirinkusi, bet net ir taip nudažytas radiatorius atrodo kur kas geriau nei pajuodusia galva.

O mama pakartojo:
- Tu pažiūrėk!
Žiūriu ir nesuprantu, ką ji nori, kad aš pamatyčiau.  Naktinės užuolaidos nuimtos. Pagaliau susiprotėju:
- Išplovei dienines užuolaidas.  Oi, mamyt, nepatogu man.  Būčiau pati išsiplovusi.
- Ne tik užuolaidas išploviau, bet ir langą nuvaliau.
Iš tiesų, per dienines užuolaidas nepastebėjau skaidraus lango stiklo.  Ir...

Nesugebėjau pasidžiaugti, kaip to laukė mama. Pasijaučiau kalta, kad pati anksčiau to nepadariau.  Man išplauti užuolaidas ir nuvalyti langą – pusvalandžio darbas, o senai mamai tai padaryti iš tiesų buvo nelengva.  Viduje net pyktelėjau: aš jos neprašiau. Savo darbo kabinetą mieliau pati tvarkyčiausi. Ir kaltės nereikėtų jausti.  Geriau ilsėtųsi, savo sveikatą tausotų.

Gavosi tipinė situacija, kai iš gerų norų išplaukia ne patys geriausi jausmai.  Šiuo atveju mama nusivylė, kad duktė neišreiškė džiaugsmo ir dėkingumo už jos padarytas paslaugas, atėmusias daug jėgų ir pastangų.  O duktė, burbtelėjusi sausą „Ačiū!”, pasijuto kalta ir nepatenkinta, kad mama varginosi, kai to visai nereikėjo.

Iš vienos pusės suprantu, kad natūralu, kad paslaugos, kurių nebuvo prašoma, yra nevertinamos. Be to mama be mano leidimo kišosi į mano erdvę ir ėmė ją tvarkyti.

Tačiau šiame reikale yra ir kita pusė.  Laikini mes keleiviai žemiškajame gyvenime.  Galiu įsivaizduoti, kad skaitydama šias eilutes po kurio laiko, kai mamos nebebus, jausiu gailestį ir graužatį dėlto, kad nuoširdžiai tada nepadėkojau mamai už jos triūsą. 

Nenorėčiau, kad kitą kartą ji darytų mano darbus už mane, bet rytoj nusiimsiu karūną ir padėkosiu už rūpestį.

Šiuo straipsneliu noriu priminti, kad neskubėtumėte daryti gerų darbų, kai jūsų to neprašo, o jeigu darote, tai nelaukite už tai dėkingumo.  Ir tuo pačiu taip pat norisi priminti, kad kitų pagalbą galima tiesiog priimti ir už ją šiltai padėkoti, net jei ir neprašei pagalbos.