Bijau vorų - nebebijau vorų

Baimių yra pačių įvairiausių.  Vieni bijo tamsos, kiti aukščio, vandens, apsinuodyti maistu, minios, būti vieni, automobilių ir t.t.  O gyvių, kurių bijo žmonės, yra ilgiausias sąrašas.  Pavyzdžiui, gyvačių, vorų, driežų, šunų, kačių, šikšnosparnių...

Baimės paprastai apriboja žmonių gyvenimą.  Tarkim, jei bijai skristi lėktuvu, tai turėsi suktis, naudodamasis tik žemės ir vandens transportu. Toli gražu ne visada tai patogu, nes kelionė užtrunka kur kas ilgiau.  O būna vietų, į kurias galima tik nuskristi.

Įdomiausia tai, kad daugumos baimių šiuolaikiniais psichoterapiniais būdais galima lengvai atsikratyti. 

Kartą turėjau kuriozinį atvejį.  Parskridusi į Vilnių iš Maskvos, kur dalyvavau seminare, nuėjau į mikroautobusą kelionei į Klaipėdą.  Vairuotojas informavo, kad turėsime šiek tiek palaukti kitų keleivių, skrendančių iš Kijevo, nes jų lėktuvas vėluoja. Laukti teko net valandą, tai įsikalbėjom su šnekiu vairuotoju.  Paaiškėjo, kad jis bijo vorų.

Kad laukimas neprailgtų, pasisiūliau jam pravesti psichoterapiją vorų baimės likvidavimui.  Savaime suprantama, kad jis netikėjo, kad jo baimė gali išnykti – juk vorų jis bijojo tiek, kiek save prisimena.

Jo atveju vorų baimė buvo gauta iš mamos, kuri taip pat bijojo šių gyvių. Pasirodo, ir jo mama bijojo vorų ir tai paveldėjo iš savo mamos.  Panaudojus psichogenetinės psichoterapijos technikas (autorius S. Kovaliovas), mes grąžinom baimės vaizdinį močiutei, išsiaiškinom, kas atsitiko, kad ji tada išsigando, suteikėm reikiamų resursų ir vietoj baimės klientui grąžinom ramybę.

Jaunam vyrui didelį įspūdį padarė tai, kad jis galėjo matyti savo močiutės gyvenimo kritinį momentą.  Jis net užmiršo apie vorus.  Tada aš jam kyštelėjau delną, sakydama: „Voras!“ Prieš pradedant darbą į tokį veiksmą jis reaguodavo krūptelėjimu.  Dabar nesureagavo niekaip.  Taip taip! Niekaip.  Tik paskui jis atsitokėjo, įvardino, kad dabar jaučiasi lyg akmuo nuo krūtinės būtų nuriedėjęs.  Dar kartą pabandėm įsivaizduoti vorus, tačiau vyras liko ramus.

Buvau tikra, kad dabar mikriuko vairuotojas nebebijos vorų, nors jis pats dar turėjo šiokių tokių abejonių.

Nežinojau, ar bepasitaikys kada mums susitikti ir sužinoti, kaip yra iš tikrųjų. Tačiau likimas vėl mus suvedė, kai po kiek laiko vėl vykau į komandiruotę.  Vairuotojas iškart mane pažino ir puolė pasakoti, kad stebuklas įvyko – jis daugiau nebebijo vorų.  Ir dar pasigyrė, kad, norėdamas pasitikrinti, ar tikrai daugiau nebebijo, nuvyko pas draugus, kurie namuose laikė tarantulą (tokį didelį vorą), bei paėmė šį baisų gyvį į rankas.

Štai tokia paprasta nepaprasta istorija, atsitiktinai padėjusi vyrui atsikratyti vorų baimės. Pabaigai pridursiu, kad mūsų seansas truko 15 minučių.