Artimojo liga: kaip pagelbėti sergančiam ir pačiam sau

Arūno Maniušio nuotr.

Susirgus sunkia liga, pagalbos reikia ne tik ligoniui,  bet ir jo šeimos nariams. Sunku įsivaizduoti situaciją, kuri labiau prislėgtų žmogų nei ta, kai brangus artimas žmogus  suserga mirtimi grasinančia liga. Ir tokioje situacijoje, -  teigia gydytojas ir psichologė Karlas ir Stefani Saimontonai, - įgyta patirtis gali praturtinti žmogaus jausmus, suteikti galimybę išgyventi gilų žmogiškumo pajautimą, patirti artumą ir bei tyros meilės akimirkas.

Sutuoktiniai Saimontonai apie tai kalba ne  teoriniais  postringavimais, o kaip vėžiu sergančių ligonių ir jų artimųjų psichoterapinio gydomojo proceso organizatoriai. 

 Savo darbo patirtimi jie dalijasi knygoje “Getting well again”.

Pasidalinsiu pagrindinėmis jų išsakytomis mintimis apie ligonio ir jo artimųjų santykius, padedančius sužadinti sergančiojo tikėjimą galimybe pasveikti, kita vertus, praturtinančius artimųjų santykius gilesniu vienas kito supratimu ir šiltais jausmais.

Ligonio ir savo jausmų supratimas

Ligonio artimieji, kaip ir pats sergantysis,  išgyvena labai daug įvairių jausmų. Ne visos jų emocijos ir mintys yra jiems priimtinos.  Štai gali šmėstelti mintis, kad geriau būtų, jog ligonis mirtų.  Arba gali kilti pyktis, sutrikimas, noras bėgti kuo toliau.  Labai svarbu (o kartu ir labai sunku) nesmerkti savęs dėl tokių minčių, o stengtis jas priimti tiesiog kaip faktą.

Susidūrus su tokia liga kaip vėžys, patiriami jausmai negali būti “geri” ar “blogi”, “tinkami” ar “netinkami”.  Artimiesiems tenka priimti ligonio baimę, sutrikimą, tad natūralu, kad tokie jausmai aplanko ir juos pačius.  Svarbu priimti save tokius, kokie esate, stengiantis savęs nesmerkti.

Skatinkite pokalbius apie jausmus

Sužinoję apie tai, kad serga vėžiu, ligoniai dažnai daug verkia. Kančia dėl prarastos sveikatos, mirties baimė yra natūrali reakcija,  kylanti tokioje situacijoje. Jei mirties akivaizdoje žmogus laikosi “tvirtai” ir nekalba apie tai, kaip jam yra skaudu, tai nėra jo stiprybės pasireiškimas.  Stiprybė yra išlikti tuo žmogumi, kuriuo esi.  Svarbiausia pagalba, kurią gali suteikti artimieji, tai būti kartu sunkiomis akimirkomis.  Saimontonai siūlo dažniau apsikabinti, prisiliesti, papasakoti apie savo jausmus.

Bandymai patiriamus jausmus slopinti, gniaužti  tik dar labiau juos stiprina.  Savo klientams visada sakau, kad tos mūsų psichikos dalys, su kuriomis mes kovojame, atsitraukia į pogrindžius  tik laikinai ir dažniausiai išlenda pačiu netinkamiausiu metu.  Todėl kur kas svarbiau ne kovoti su savimi, o pasistengti save priimti, suprasti. Tada bus kur kas lengviau paleisti nepageidaujamus  jausmus ar juos pakeisti kitais.

Bendraudami su ligoniu, venkite frazių, neigiančių sergančiojo jausmus:  “Taip negalima kalbėti!”, “Nekalbėk nesąmonių! Tu nemirsi“, „Nustok visą laiką savęs gailėtis“ ir pan. Žinokite, kad ligonio jausmų nepakeisite, ir geriausia, ką galite padaryti – juos išklausyti.

Kaip elgtis kriziniais momentais

Jei ligonis išgyvena emocinę krizę, geriausia bus, jei tiesiai pasiteirausite: “Kuo galiu padėti?” Po to svarbu jį įdėmiai išklausyti.  Sunkiais momentais žmonės dažnai neteisingai supranta vieni kitus, tad išgirdę atsakymą pasitikslinkite pakartodami ligonio prašymą.

Tarkim gailestį sau jaučiantis ligonis gali pasakyti: “Palikite mane ramybėje! Visa, kas blogiausia, jau atsitiko!“  Nelengva suprasti, kas iš tiesų slepiasi po šiuo pasakymu , tad galima perklausti: “Nesu tikras, ar tu nori, kad aš išeičiau, ar kad pasilikčiau?“.  Tokiu būdu ligonis žinos, kaip supratote jo prašymą.

Galimi ir neišpildomi ligonio prašymai, tokie kaip „Noriu, jog pasiimtum mano ligą, kad aš galėčiau gyventi kaip visi!” Tokia reakcija skaudina ar net sukelia pyktį, nes jūs siūlote rūpestį ir supratimą, o už tai tenka kentėti.   Gali kilti noras užsidaryti ir daugiau ligonio nebekalbinti.  Tačiau jei taip pasielgsite, jūsų santykiuose atsiras daug neišsakytų skaudžių jausmų.

Tinkama reakcija šioje situacijoje būtų ligonio jausmų atspindėjimas, o paskui ir savųjų kilusių jausmų išsakymas.  Atsakymas galėtų būti toks: „Suprantu, kad tau sunku.  Man ne visada paprasta suprasti tavo nuotaikas, tačiau kai girdžiu tokį tavo pasakymą, man yra apmaudu“. Taip parodote, kad priimate kito žmogaus jausmus ir kartu neslepiate savųjų išgyvenimų.

Be to, išgirdę ligonio neįgyvendinamus prašymus jūs tiesiai pasakykite, kad tai padaryti ne jūsų jėgoms: „Norėčiau padėti, deja, šito padaryti negaliu. Gal kaip nors kitaip galėčiau padėti?“. Taip parodomas dėmesys ir meilė, nenutraukiami santykiai.

Neužmirškite savo poreikių ir galimybių

Slaugant ligonį svarbu neužmiršti ir savų poreikių.  Tarkime, vėžiu sergantis tėvas, išgirdęs sūnaus klausimą „Kuo galiu padėti?“, išreikš norą, kad jis kasdien atvyktų aplankyti.  Jei sūnus gyvena ne tame pačiame mieste, to padaryti net ir labai norėdamas negalės. 

Šioje situacijoje svarbu jautriai išsiaiškinti, kas iš tiesų slepiasi po tokiu tėvo prašymu, kantriai ir atkakliai pasiekti konkretų realų susitarimą, kaip dažnai sūnus galės aplankyti tėvą. „Tėveli, man smagu, kad tu nori, jog aš dažniau tave lankyčiau ir tai tau padėtų geriau jaustis. Šito ir aš noriu, tačiau kasdien tavęs aplankyti negalėsiu, nes turiu ir savo šeimą.  Myliu tave ir tikrai noriu, kad geriau jaustumeis.  Manau, kad galėčiau pas tave atvykti du kartus per savaitę. Man svarbu, kad tu žinotum, jog tu man svarbus, kad aš tave myliu“.

Savarankiškumo ir iniciatyvos palaikymas

Nereikėtų ligonio priimti kaip vaiko ar aukos  ir viską už jį daryti. Sergantysis yra ir turi likti atsakingas už savo sveikatą, o artimieji neturėtų pamiršti ir savo asmeninių poreikių.

Neretai bendraujant su silpnais, bejėgiais žmonėmis norisi užimti „gelbėtojo“ poziciją.  Transakcinės analizės pradininkas  E. Bernas aprašė „aukos“ ir „gelbėtojo“  (ir „prokuroro“) vaidmenis, kuriuos mėgsta prisiimti žmonės, ir perspėjo apie tokių santykių neefektyvumą ir keliamus pavojus.

Tarkime, vėžiu sergantis asmuo priims aukos poziciją.  Artimieji tampa „gelbėtojais“. Gelbėtojas bando padėti, daro už auką  tai, ką ši galėtų pati daryti, rūpindamasi savimi. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gelbėtojas išreiškia rūpestį ir meilę, iš tiesų jis užgniaužia ligonio psichologinį ir fizinį aktyvumą bei savarankiškumą. Ilgainiui ligonis gali pajusti pyktį ir apmaudą, kad juo yra manipuliuojama, o gelbėtojas pajus aukai priešiškumą, nes ji neišreiškia reikiamo dėkingumo už rūpinimąsi ja.  Šioje situacijoje nelaimės niekas.

Saimontonai kviečia vėžiu sergančiam ligoniui padėti, o ne jį „gelbėti“. Kaip žinoti, kur eina riba tarp pagalbos ir gelbėjimo?  Pagrindinis skirtumas yra tas, kad padėdami jūs jaučiate vidinį pasitenkinimą, o „gelbėdami“ tikitės iš ligonio dėkingumo.

Skatinkite sveikatą, o ne ligą

Paprastai tam, kad ligonis pasveiktų, jis turi išreikšti savo valios stiprybę, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.  Dažnai artimieji ir draugai nesąmoningai tam trukdo, skatindami ligą.  Maksimumą dėmesio ir meilės jie rodo, kai ligonis yra silpnas, o jam pradėjus sveikti, palieka jį vieną.

Labai svarbu, kad artimieji skatintų ligonio pastangas pasveikti. Meile ir dėmesiu turėtų būti apdovanotos ligonio savarankiškumo, iniciatyvos pastangos.  Šeimos narių veiksmai neturi būti nukreipti vien į ligonio interesus.  Geriausia, kai namuose bus kreipiamas dėmesys į kiekvieno šeimos nario poreikius.  Tai sudarys geriausias sąlygas ligoniui mobilizuoti savo vidinius resursus kovoje už pasveikimą.

Saimontonų nuomone,  ligonio valią pasveikti skatintų šie artimųjų veiksmai:

1. Leiskite ligoniui pagal išgales rūpintis savimi.

2. Būtinai pastebėkite, jei ligonio sveikata pagerėja, ir skirkite daugiau dėmesio nei tuo metu, kai sirgo.

3.Užsiimkite su sergančiu bendra įdomia veikla, kuri yra nesusijusi su liga.

4.Kai ligonis ims sveikti, ir toliau skirkite laiko būti kartu su juo.

Augimo ir tobulėjimo galimybė

Tais atvejais, kai artimieji atvirai ir sąžiningai stengiasi kartu su ligoniu įveikti sunkumus, įgyta patirtis dažnai jiems padeda jų asmeniniam augimui.  Ligos metu pasireiškę atvirumas ir nuoširdumas daro santykius šeimoje artimesnius ir gilesnius.

Susidūrimas su mylimo žmogaus mirties pavojumi gali  tam tikru mastu padėti susitaikyti su kylančiais  jausmais dėl savo mirties, kuri pasirodys esanti ne tokia baisi kaip anksčiau.

Pasitaiko, kad su onkologine liga susidūręs ir skyręs daug jėgų pasveikti žmogus  galų gale tampa psichologiškai stipresnis, nei buvo iki ligos. Pasveikęs žmogus pajaučia, kad tapo „daugiau nei tik sveikas“. Tą patį galima pasakyti ir apie ligonio artimuosius.  Nepriklausomai nuo to, ar ligonis pasveiko, ar ne, jo šeima gali įgyti psichologinės tvirtybės, kuri bus reikalinga tolesniame gyvenime.