2016 m. rugsėjo 12 d., pirmadienis

Ar įsijungs įgyto bejėgiškumo sindromas, priklauso nuo žmogaus įsitikinimų apie save, kitus, pasaulį ir Dievą


Arūno Maniušio nuotr.
Toliau kalbant apie įgyto bejėgiškumo sindromą (apie tai rašiau š. m. rugsėjo 8 d.), svarbu pastebėti, kad jis yra susijęs ne tiek su traumine patirtimi, kiek su žmogaus įsitikinimais, tokiais kaip:

1.Tik man taip gali atsitikti! (štai koks aš unikaliai nesėkmingas, nes tik su manimi tokie dalykai dedasi).
2. Tai bus visur! (t. y. bet kurioje gyvenimo srityje su manimi vyks tokios nes
ąmonės).
3.
Tai bus visada! (Visada! Viso mano gyvenimo eigoje.).
4. Iš to nėra išeities! (ketvirtą punktą pridėjo S. Kovaliovas).


Atrodo, suprantama, kad tai – įsitikinimai, tačiau reikalas tame, kad įgyto bejėgiškumo sindromas atsiranda tada, kai žmogui būdingi trys iš keturių išvardintų įsitikinimų. Kiekvienas iš mūsų  kokiais tai momentais gali pagalvoti, kad taip gali atsitikti tik su manimi. Ir tai nereiškia, kad įgyto bejėgiškumo sindromas jau įsijungė mūsų gyvenime. Kiekvienas gali pagalvoti, kad taip bus visur. Kiekvienas gali pagalvoti, kad visada man nesiseks, o taip pat, kad iš tokios padėties nėra išeities. Tačiau įgyto bejėgiškumo sindromas įsijungs, jei minim trys, ar net visi keturi įsitikinimai veiks vienu metu.

Šitaip galvodamas, tarytum įvarai save į narvą, kurio grindimis teka srovė. Ir šis narvas yra psichosemantinis tavo įsitikinimų narvas, iš kurio nėra išėjimo. Nes išėjimas arba  yra labai siauras, arba veda tiesiai į kapines.

Ir vis tik išeitis yra!

Visų pirma, reikia suprasti, kad  visi išvardinti įsitikinimai yra tik ledkalnio viršūnė. Po jais slepiasi giluminiai įsitikinimai.

Kokie yra giluminiai įsitikinimai, padės suprasti Integraliniame neuroprogramavime naudojami keturi mentalitetai (mentalitetai yra susiję su gyvenimo etapais, apie kuriuos papasakojo S.Kovaliovas savo straipsnyje “Žmogaus gyvenimo etapai”). 

-        Adaptaciniu laikotarpiu žmogaus gyvenime svarbiausiu yra jis pats. 

-        Socializacijos etape svarbiausiais tampa kiti, nes tie bjaurybės kiti nenori pripažinti, kad aš esu super, todėl tenka prie jų taikstytis.  O jei neprisitaikysiu, tai mano socializacija nueis šuniui po uodega. 

-        Trečiame (egzistenciniame) etape svarbiausiu tampa pasaulis.  Netikėtai  mes suprantame, kad mes patys ir kiti žmonės iki šiol mums užstojo pasaulį, kad mes patys esame didžiulio pasaulio dalis. 

-        O kai pereini į ketvirtą etapą (transcedentinį), tau atsiveria Dievas.

Kiekvieną gyvenimo etapą atitinka savas esminis ribojantis įsitikinimas.  Pirmąjį – aš negaliu arba aš nesugebu. Būtent šis įsitikinimas laiko ledkalnio kepurėlę – “tik man taip gali atsitikti”.

Antrą – man to neleis. Tai reiškia, kad kiti man to neleis.  Taip skamba vaikams dažnai tėvų kartojamas „negalima“.  Įsitikinimas „man to neleis“ palaiko savo kepurėlę „taip bus visur“.

Trečią –  įsitikinimą “taip bus visada” palaiko gilesnis įsitikinimas: tai neįmanoma, nes pasaulis neleis. Šiuo atveju būtina keisti savo požiūrį į pasaulį.  Įsitikinimą, kad pasaulis yra baisi vieta, kurioje nieko neįmanoma padaryti, reikia pakeisti įsitikinimu, kad pasaulis – tai nuostabus žaidimas, nuostabus žaislas, kuriame galima puikiai gyventi.

Ir ketvirtą – įsitikinimą “nėra išeities” palaiko gilesnis įsitikinimas tai neįmanoma, nes to neleis Dievas. O šiuo atveju reikėtų atsisakyti  įsivaizdavimo apie baudžiantį Dievą. Nes išeina visiška nesąmonė – įsiteik Dievui, tai galbūt Dievas pasigailės tavęs. Nieko panašaus. Dievui svarbu tau parodyti kelią ir jis tai padarė perduodamas 10 Dievo įsakymų, kurie kaip kelių eismo taisyklės, ir jei jų laikysiesi, tai viskas bus gerai.

O dabar pažiūrėkim, ką gauname iš tokių įsitikinimų. Pažiūrėkim į savo elgesį.

-        Pirmu atveju, kai galvoju, kad nieko negaliu ir nieko nesugebu, kad ir ką norėčiau daryti, dar nepradėjęs, imu save atkalbinėti nuo bet kokių veiksmų. 

-        Antru atveju, įsitikinęs, kad kiti neleis, aptarinėsiu savo planus vietoj to, kad veikčiau.

-        Trečiu atveju („taip bus visada“), galvodamas, kad pasaulis man to neleis, gaišiu laiką vien tam, kad atrodyčiau geras. Nes man atrodo, kad jeigu būsiu su visais malonus, tai ir kiti teiksis man ką malonaus padaryti. Net nesitikėkit! Kiti būtinai ras, prie ko prikibti.

-        Ir ketvirta, jei mes galvojame, kad nėra išeities todėl, kad Dievas to neleis, mes ieškome ir atrandame pateisinimų savo neveiklumui: aš – mažas žmogelis, o Dievas - didis.  Ir tai reiškia, kad vietoj to, kad keltume save, mes dar labiau save sumenkinam.


Štai tokiais būdais mes pateisiname savo neveiklumą.

O išeitis yra. Ir netgi paprasta! Jei vienaip ar kitaip “tik tau taip atsitinka” ir “nėra iš to išeities” – rizikuok! Jeigu, vis tiek blogai baigsis, kad ir ką bedarytum, tai gali drąsiai rizikuoti –  blogiau nebus.

Šį psichoterapinį metodą mėgdavo naudoti Miltonas Eriksonas, ypač tais atvejais, kai dirbdavo su žmonėmis, galvojančiais apie savižudybę dėl savo menkos savivertės.

Pavyzdžiui, viena mergina jam skundėsi, kad bendrovėje, kurioje ji dirbo, visi jos nemėgo.  Tiesa, vienas jaunuolis pasirodydavo prie fontanėlio su geriamu vandeniu kiekvieną kartą, kai ji nueidavo ten atsigerti vandens.  Bet mergina žinojo, kad ji yra tokia baisi, kad jai geriausia būtų nusižudyti...

Miltonas Eriksonas  jai pasakė: „Žinoma, nusižudyk! Bet tam reikalinga svari priežastis. Todėl kitą kartą, kai eisi prie fontanėlio, ir ten ateis tas jaunuolis, prisemk į burną vandens ir išpurkšk jį ant jaunuolio. O tada, kai jis pasakys, kad esi pati bjauriausia pasaulyje ir kad esi menkysta, turėsi puikią priežastį nusižudyti.“

Mergina taip ir padarė, bet jaunuolis į tai sušuko: „Ak, tu – išdykėle!” – pagavo ją ir karštai pabučiavo. Problemos nebeliko.

Kitam jaunuoliui, kuriam nesisekė su merginomis, Eriksonas pateikė uždavinį – dviejų valandų bėgyje  judrioje gatvėje visoms sutiktoms merginoms pasiūlyti išgerti kavos.  Kai jam atsakys visos merginos, bus tikrai didžiulė nesėkmė, ir tada jis turės priežastį, dėl kurios galės nusižudyti.  Tąkart 14 merginų pakvietė vyruką į pasimatymą, ir jis nustojo galvoti apie tokias nesąmones.

Ar dabar suprantama žodžio „rizikuoti“ prasmė?  O tu juk dar net nebandei!

(bus daugiau)
Pagal S. Kovaliovą iš Propsichologijos  laidos „Įgyto bejėgiškumo sindromas“, 2016 m.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą