 |
| Arūno Maniušio nuotr. |
Sakoma, kad
vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo etapas. Patikėkit, tai – suaugusių pasakos. Suaugusių, kurie užmiršo savo vaikystės baimes,
nuoskaudas, bejėgiškumą, nesupratimą, bendravimo ir meilės trūkumą patirtus tuo
jautriu žmogaus gyvenimo laikotarpiu.
Tai, kas tėvams gali atrodyti kaip smulkmenos, vaikai išgyvena kaip begalinį siaubą. Pasidalinsiu vieno pažįstamo pasakojimu apie jo vaikystėje patirtą baimę ir apie tai, kaip mama atsiliepė į jo jausmus. O juk tai tipiška…
Buvo man apie 9 - 10 metų, vyriuks jau ūgtelėjęs, taip sakant. Tą karta mama paliko mane vieną namuose. Kažką veikiau, tikriausiai, skaičiau. Ir pradėjo po sofa pelė kažką garsiai graužti. Dabar sunku suprasti, bet tada man pasidarė labai baisu nuo to garso. Aš padaužiau delnu į stalą, ir brazdėjimas liovėsi. Toliau skaičiau, ir, staiga, vėl pelė pradėjo graužti. Nepamenu, kaip triukšmą keldavau, bet tai vis kartojosi. Buvo labai baisu.
Neliesdamas žemės kojomis, per baldus nusikabarojau prie virtuvės durų, ir staigiai nulėkęs prie spintelės, pačiupau metalinę dėžutę nuo saldainių, kurioje mama laikė ramunėles, ir dar prigriebiau peilį metaliniu kotu. Likusį laiką, kol grįžo mama, praleidau ant sofos, laukdamas, kol pelė pradės brazdėti, ir daužydamas į dėžutę peilio kotu, vos išgirdęs krebždesį ar graužimą. Buvo labai labai baisu.
Mamai grįžus, apsidžiaugiau išvaduotas, ir puoliau pasakoti, kas buvo. Pelės baimę, kaip ranka nuėmė. Bet mama, užuot paguodusi, pradėjo cūdytis, atseit, ko čia bijoti, tu gi didelis, o pelė maža, ir kodėl aš dėžutę sulanksčiau!? Pažiūrėjau, ir tikrai dėžutė dugnas visas nusėtas įlinkimais nuo peilio koto, nė nepastebėjau daužydamas. Pasijutau nesmagiai, vietoj paguodos, krūvą priekaištų gavęs.
Tai, kas tėvams gali atrodyti kaip smulkmenos, vaikai išgyvena kaip begalinį siaubą. Pasidalinsiu vieno pažįstamo pasakojimu apie jo vaikystėje patirtą baimę ir apie tai, kaip mama atsiliepė į jo jausmus. O juk tai tipiška…
Buvo man apie 9 - 10 metų, vyriuks jau ūgtelėjęs, taip sakant. Tą karta mama paliko mane vieną namuose. Kažką veikiau, tikriausiai, skaičiau. Ir pradėjo po sofa pelė kažką garsiai graužti. Dabar sunku suprasti, bet tada man pasidarė labai baisu nuo to garso. Aš padaužiau delnu į stalą, ir brazdėjimas liovėsi. Toliau skaičiau, ir, staiga, vėl pelė pradėjo graužti. Nepamenu, kaip triukšmą keldavau, bet tai vis kartojosi. Buvo labai baisu.
Neliesdamas žemės kojomis, per baldus nusikabarojau prie virtuvės durų, ir staigiai nulėkęs prie spintelės, pačiupau metalinę dėžutę nuo saldainių, kurioje mama laikė ramunėles, ir dar prigriebiau peilį metaliniu kotu. Likusį laiką, kol grįžo mama, praleidau ant sofos, laukdamas, kol pelė pradės brazdėti, ir daužydamas į dėžutę peilio kotu, vos išgirdęs krebždesį ar graužimą. Buvo labai labai baisu.
Mamai grįžus, apsidžiaugiau išvaduotas, ir puoliau pasakoti, kas buvo. Pelės baimę, kaip ranka nuėmė. Bet mama, užuot paguodusi, pradėjo cūdytis, atseit, ko čia bijoti, tu gi didelis, o pelė maža, ir kodėl aš dėžutę sulanksčiau!? Pažiūrėjau, ir tikrai dėžutė dugnas visas nusėtas įlinkimais nuo peilio koto, nė nepastebėjau daužydamas. Pasijutau nesmagiai, vietoj paguodos, krūvą priekaištų gavęs.
Užduotis tėvams.
*Kalbėdami su vaikais, įvardinkite jausmus, kuriuos jie gali išgyventi (tu pyksti, bijai, tau neramu, tu jaudiniesi, tau liūdna ir pan.). Vaikai nežino, kaip pavadinti tuos jausmus, todėl svarbu juos įvardinti tėvams.
*Priimkite vaiko jausmus: "Suprantu, kad tu bijai. Natūralu bijoti tokioje situacijoje. Ir aš tavo metų bijojau. Ir aš panašiai elgiausi. Pagalvokim, ką galima padaryti, kad kitą kartą nebūtų taip baisu."
*Bandykite pastebėti, kada jūs atstumiate vaikus. Gal tada, kai jie įkyriai zirzia. Gal, kai ožiuojasi. Gal tada, kai jūs pats paskendęs rūpesčiuose ir neturite laiko. Kai tai pastebėsit, skirkite daugiau laiko vaikui, jo jausmų priėmimui, kalbėjimui apie tai, kaip jis jaučiasi.
Sėkmės!
Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai
*Kalbėdami su vaikais, įvardinkite jausmus, kuriuos jie gali išgyventi (tu pyksti, bijai, tau neramu, tu jaudiniesi, tau liūdna ir pan.). Vaikai nežino, kaip pavadinti tuos jausmus, todėl svarbu juos įvardinti tėvams.
*Priimkite vaiko jausmus: "Suprantu, kad tu bijai. Natūralu bijoti tokioje situacijoje. Ir aš tavo metų bijojau. Ir aš panašiai elgiausi. Pagalvokim, ką galima padaryti, kad kitą kartą nebūtų taip baisu."
*Bandykite pastebėti, kada jūs atstumiate vaikus. Gal tada, kai jie įkyriai zirzia. Gal, kai ožiuojasi. Gal tada, kai jūs pats paskendęs rūpesčiuose ir neturite laiko. Kai tai pastebėsit, skirkite daugiau laiko vaikui, jo jausmų priėmimui, kalbėjimui apie tai, kaip jis jaučiasi.
Sėkmės!
Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą