 |
| Arūno Maniušio nuotr. |
Laba diena,
Rašau jums, nes esu
užstrigusi viename taške, iš kurio nei pirmyn, nei atgal. Gyvename su draugu
jau kiek daugiau nei 2 metai, po metų draugystės susižadėjome. Tačiau aš
nebežinau, ar noriu tekėti! Jau po pusmečio draugystės pradėjau abejoti, ar jis
tas vienintelis, tačiau jokių veiksmų nesiėmiau, ir netgi jam apie savo
abejones neprasitariau nė žodeliu. Plaukiau pasroviui.
Dabar, po 2 metų, aš jaučiuosi vis blogiau ir blogiau. Taigi
nebesusilaikiau, ir išrėžiau, kaip jaučiuosi, ko man trūksta ir kas man
nepatinka. Tuo pačiu ir jo paprašiau, kad pasakytų, ko jam trūksta iš mano
pusės. 'Pasikalbėjom', bet liko viskas kaip ir buvo.
Jis - pats geriausias mano sutiktas žmogus, myli mane iki pirštų galiukų,
rūpinasi kaip niekas kitas. Bet, jis -
nevyriškas. Jaučiuosi kaip vieniša mama, auginanti sūnų.
Vairuotojo pažymėjimo neturėjimas, nemokėjimas rašyti, gyvenimo tikslo
neturėjimas, neišsilavinimas mane tiesiog baigia pribaigti. Nesakau, kad aš
viską žinau, moku ir turiu, bet aš bent jau stengiuosi ir judu tikslo link. O
jis? Sėdi ir laukia, kol kas nors pasidarys savaime. Vis pasvajoju, kaip
šauniai tvarkyčiausi viena, bet ir širdelę suspaudžia pagalvojus, kaip sunkiai
tvarkytųsi jis.
Ir pats didžiausias JEIGU. Kas, jei aš daugiau nesutiksiu tokio mylinčio ir
atsidavusio žmogaus (nepaisant jo trūkumų)? Jis manęs po šito niekada atgal
nepriimtų. Kol miega, aš jį beprotiškai myliu.
O dieną, galvoju, ką aš vis dar čia darau ir ar šitokio gyvenimo
nusipelniau? Geriau rizikuoti įskaudinti žmogų ir galbūt rasti savo laimę, ar
paaukoti savo laimę vardan kito žmogaus, kuris gyvena dėl tavęs? Iš anksto
dėkoju už atsakymą.
Kristina (vardas pakeistas)
Labas, Kristina,
Suprantu tavo susirūpinimą ir kylantį nerimą dėl draugo pasyvumo asmeninio tobulėjimo, tapimo suaugusiu atsakingu žmogumi srityse. Tavo pastangos, siekiant uzsibrėžtų tikslų,
tave brandina ir toliau brandins, stiprina ir stiprins. Jeigu sužadėtinis ir
toliau tik naudosis tavimi, tavo mokėjimais ir sugebėjimais, atstumas tarp jūsų
didės. Tu jau ir dabar jauti šį atstumą: skiriasi jūsų išsilavinimai, tikslai,
norai.
Sakai, kad jautiesi su sužadėtiniu kaip mama su vaiku. Pastebėsiu, kad
galimos daugiau mažiau sėkmingos santuokos ir tais atvejais, kai vienas iš
sutuoktinių yra valdingas, o kitas - pasyvus ir slepiasi pirmojo šešėlyje. Yra
vyrų, taip vadinamų mamyčių sūneliais, kurie visą gyvenimą išlieka vaikais, nes
taip ir neišmoksta imtis atsakomybės. Jiems įprasta ir patogu būti viską
nusprendžiančios, atsakingos, rūpestingos žmonos draugijoje. Savo ruožtu yra
nemažai moterų, kurios taikstosi su vyrais nebrendylomis jau vien dėl to, kad
vaikai turėtų tėvą, kad namuose būtų vyriškas kvapas, ar šiaip iš įsitikinimo,
kad geriau vis tiek nebus.
Neretai pasitaiko ir priešingas analogiškas variantas, kai norintis viską
laikyti savo rankose vyras pasirenka į žmonas silpną moterį ar merginą. Dažnai
jis būna gerokai vyresnis už partnerę. Jei abiem tinka prisiimtos tėvo ir vaiko
rolės, jų santuoka galės gyvuoti.
Efektyviausios yra lygių partnerių santuokos, kuriose sutuoktiniai gali
vienas kitą palaikyti, esant reikalui, padėti, skatinti vienas kitą tobulėti,
kartu siekti bendrų tikslų. Kaip pastebėjo prof. Sergejus Kovaliovas, jei
asmeniniu augimu šeimoje rūpinasi tik
vienas narys, o kitas lieka ankstesniame lygyje ar net degraduoja, tokiai
santuokai ilgainiui iškyla iširimo grėsmė.
Kritina, nors apibūdini draugą kaip geriausią tavo sutiktą žmogų,
neparašei, kaip tai pasireiškia. Iš tavo laiško supratau, kad jis neturi
vairuotojo pažymėjimo (ir net nesiruošia jo įsigyti), o tai reiškia, kad, esant
reikalui, jis negalės tavęs kur tai nuvežti. Žinoma, galima nusamdyti taksi ar
rasti kitų būdų, tačiau išsilavinimo stoka ir ypač tikslų neturėjimas rodo, kad
ir finansiškai draugas vargu ar yra stiprus. Vadinasi ir jo rūpinimasis tavimi
yra ribotas. Sakai, kad jis myli tave labai, bet sugebėjo neišgirsti tavo
nepasitenkinimo žodžių ir toliau gyventi lyg niekur nieko. Jei jam rūpėtų, kaip
jautiesi, tai galėtų imtis žygių jei ne dėl savęs, tai nors dėl tavęs. Deja...
Iškilo man abejonės ir dėl to, kad jis gyvena dėl tavęs. Žinoma, trūksta
informacijos, kaip pasireiškia jo gyvenimas dėl tavęs, tačiau atrodo, kad jis
tiesiog naudojasi tavimi. Jam taip
patogu. O kas liečia savo gyvenimo aukojimą kitam žmogui, tai jau minėto prof.
Sergejaus Kovaliovo žodžiais tariant, TEN pareikalaus atsakyti už savo gyvenimą,
ir jokie pasiteisinimai, kad gyvenai dėl kito, nebus užskaitomi. Mes nežinom,
kas bus po mirties, tačiau panašu, kad į Žemę atvykom gyventi savo, o ne kito
žmogaus gyvenimo. Šioje šviesoje sudarymas sąlygų suaugusiam sveikam vyrui egzistuoti kito sąskaita
gali būti laikomas nuodėme. Šiltas mamytės glėbys, jos pasiaukojimas neleidžia
žmogui išmokti vaikščioti savo kojomis, bręsti, užsigrūdinti, vyriškėti.
Kristina, iš tavo trumpo laiško galimai ne viską teisingai supratau, kaip
jūs gyvenate, kaip tu jautiesi. Tad
priimdama sprendimą vadovaukis visų pirma savo jausmais ir protu. Sėkmės!
Linga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą