 |
| Arūno Maniušio nuotr. |
Jums tikriausiai teko girdėti apie įgyto bejėgiškumo
sindromą. Priminsiu apie kadaise atliktą bandymą: pririštus šunis laikydavo ant
grindų, kuria tekėdavo srovė. Šunys inkštė tačiau negalėjo pabėgti. Taip
kartojosi kurį laiką, kol vieną dieną šunų nepririšo. Paleidus srovę, dalis
šunų, nors buvo laisvi, liko stovėti ant grindų, kuria tekėjo srovė.
Pirmasis
apie įgyto bejėgiškumo sindromą prakalbo Martinas Zelengmanas. Jis padarė
išvadą, kad bandymų šunys, kurie neturėjo galimybės pabėgti, gaudami elektros
srovės smūgius, tiesiog prie jų priprato.
Dauguma
jo kolegų šią Zelengmano išvadą priėmė kaip pakankamai lengvabūdišką požiūrį į biheivioristinės
psichologijos krypties tiesas, todėl 1967 metais Zelengmanas ėmėsi naujų
tyrimų. Šunis jis suskirstė į dvi grupes. Pirmosios grupės patalpoje buvo
pedalas, kuriuo šunys galėjo patys išjungti grindimis paleistą srovę. Protingi
šunys greitai susiorientavo ir išmoko išjungti srovę, kai ji imdavo tekėti.
Antrosios
šunų grupės patalpose tokio įrenginio nebuvo, bet jų narve srovė išsijungdavo
tada, kai pirmosios grupės kuris iš šunų užlipdavo ant pedalo. Antrosios grupės
šunys priklausė nuo primos grupės šunų veiksmų.
Po
kurio laiko tokių treniruočių srove, visus šunis patalpino į narvą su
grindimis, kuriomis buvo galima paleisti srovę, tačiau čia buvo pertvara, per
kurią šunys galėjo laisvai iš narvo iššokti. Beveik visi pirmosios grupės šunys,
kurie turėjo galimybę išjungti srovę, iš narvo iššoko. Antrosios grupės šunys,
kurie visiškai priklausė nuo pirmosios grupės, pasiliko narve.
Tokiu
būdu buvo įrodytas įdomus dalykas, kad atsisakymą ką nors daryti išties nemaloniose
situacijose įtakoja ne pati situacija, o galimybės kontroliuoti tą situaciją
neturėjimas.
Štai
tada psichologijoje ir gimė išmokto bejėgiškumo kryptis, kuri paaiškino
fenomeną, kodėl žmonės, patiriantys sunkius gyvenimo išbandymus, netgi tada,
kai jie turi galimybę pabėgti, išeiti, pradėti dirbti ir pan., nuolankiai
kenčia ir nesinaudoja tomis galimybėmis, kurias turi. Šis reiškinys buvo
pavadintas išmokto arba įgyto bejėgiškumo sindromu. Suprantama, kad pagrindinį
vaidmenį čia turi ne pats sindromas, o galimybės kontroliuoti situaciją
turėjimas arba neturėjimas.
Beje,
galimybė kontroliuoti situaciją priklauso nuo paties žmogaus. Jis gali
atsiriboti nuo situacijos ir galvoti, kad ji yra valdoma. Žmogus gali valdyti
pats save.
Livano
karo metu buvo pastebėta, kad kai kurie vaikai, patyrę karinių veiksmų baisumus,
įgijo psichotrrauminį sindromą, o kai kurie – ne. Pasirodė, kad išlikę sveikais
į klausimą, kas vyko, aiškiai ir konkrečiai atsakė, kad tai buvo ne jų karas. Tai
reiškia, kad jie tiesiog neįsitraukė į karą. Tai kalba apie psichologinės gynybos
mechanizmų, tokių kaip disociacija ir kt., egzistavimą.
Toliau
– dar įdomiau. Panašūs eksperimentai buvo kartojami daugybę kartų. Vieną iš jų
pravedė dvi damos – E.Langer ir Dž. Roden. Konektikute (JAV) Arden-Hauso senelių namuose eksperimentui
jos panaudojo antrą ir ketvirtą aukštus.
Ketvirto aukšto gyventojams suteikė laisvę, o antro – tos laisvės nedavė.
Senelių
namuose buvo pranešta, kad yra gerinamos gyvenimo sąlygos. Abiejuose tiriamuose
aukštuose patalpino vazoninių gėlių, tačiau antrame aukšte prisakė gėlių
neliesti, nes jas prižiūrės medicinos seserys. O ketvirto aukšto gyventojų
paprašė tas gėles prižiūrėti. Pastariesiems taip pat buvo leista užsisakyti
norimus filmus, kai antro aukšto gyventojai turėjo žiūrėti tuos filmus, kuriuos
tiesiog rodydavo.
Rezultatai
buvo pritrenkiantys visais rodikliais, tačiau ryškiausias iš jų buvo žmonių
mirtingumo rodiklis. Pusės metų eigoje mirė 30 procentų antro aukšto gyventojų
ir tik 15 procentų tų, kurie gyveno ketvirtame aukšte. Tuo metu kaip tik ir
padaryta išvada, kad senėjimas yra susijęs ne tik su fiziologiniais pokyčiais,
bet ir su galimybės kontroliuoti savo gyvenimą praradimu.
Jei
nori, kad žmonės nesentų, būtina suteikti jiems galimybę kontroliuoti savo
gyvenimą. Žmogui tiesiog gyvybiškai būtina savo gyvenimo, situacijų, savęs
kontrolės, valdymo galimybė.
Pagal S. Kovaliovą iš
Propsichologijos laidos „Įgyto
bejėgiškumo sindromas“, 2016 m.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą