Kaip Dievas metus skirstė žmogui, arkliui, šuniui ir beždžionei

Arūno Maniušio nuotr.

Seminarą apie jaunystės ir sveikatos sugrąžinimą prof. S. Kovaliovas, kaip įprasta, pradėjo alegorija.

Nusprendė Dievas paskirti žmogui, arkliui, šuniui ir beždžionei, kiek kuriam metų reikės gyventi ir ką tuos metus veikti.  Duoda Dievas 30 metų žmogui ir sako:
- Štai tau trisdešimt metų.  Gyvensi pilnas jėgų, džiaugsmo, galėsi pats spręsti, ką nori daryti.
Žmogus paklausė:
-Dieve, o kodėl tiek mažai man metų davei?  Duok daugiau!
- Palauk šiek tiek. - atsakė Dievas - Pažiūrėkim, kaip kiti priims savo metus.

Dievas kreipėsi į arklį:
- Štai tau trisdešimt metų.  Dirbsi visą gyvenimą iki devinto prakaito. Daug arsi, mažai ilsėsiesi.
-Dieve, nenoriu tokio ilgo gyvenimo. Užteks man pusės. - atsakė arklys.
Čia įsiterpė žmogus:
- Aš paimsiu tuos arklio metus, kurių jis nenori.
-Gerai. - sutiko Dievas ir kreipėsi į šunį. - Štai tau trisdešimt metų.  Tu saugosi turtą, į visus žiūrėsi įtariai, losi ir urzgsi ant kiekvieno, šiek tie  arčiau priėjusio prie tavo teritorijos.
-Dieve, nenoriu tokio ilgo gyvenimo. Užteks man pusės. - atsakė šuo.
Čia vėl įsiterpė žmogus:
- Aš paimsiu tuos šuns metus, kurių jis nenori.
- Gerai. - sutiko Dievas ir kreipėsi į beždžionę. -Štai tau trisdešimt metų.  Būsi susiraukšlėjusi, kvaila ir juokinga. 
-Dieve, nenoriu tokio ilgo gyvenimo. Užteks man pusės. - atsakė beždžionė.
- Tai aš paimsiu tuos beždžionės metus, kurių ji nenori. - vėl įsiterpė žmogus.

Ir nuo to laiko žmogus trisdešimt metų gyvena kaip žmogus, iki 45 metų aria kaip arklys, iki 60 metų loja ir saugo nuo visų sukauptą turtą, o tada, susiraukšlėjęs ir suvaikėjęs, žaidžia su anūkais kaip beždžionė.