 |
| Lingos Švanienės nuotr. |
Papasakosiu istoriją, kuri duoda gerą pavyzdį, kaip paprastai
galima padėti savo vaikams įveikti baimes, ir mane kaip psichoterapeutę skatina
organizuoti ir pravesti tėvų mokymus. Iš tiesų, kartais trūksta tik
elementarių žinių, tinkamos pasakos, ir vaiko problema išgaruoja kaip rūkas,
saulei įdienojus
Pažįstama pasiskundė, kad jos 5 metų dukrytė bijo važiuoti liftu.
Moteris gyvena 5 aukšte. Iš pradžių tai lyg ir nesudarė nepatogumų – mama
su dukryte užlipdavo laiptais. Bet čia
lyg tyčia mergytė pasinarino kojytę.
Gydytojai sudėjo gipsą, ir mamai tekdavo nešioti ligonėlę laiptais
aukštyn žemyn. Kaip suprantat, tai jai
nekėlė didelio džiaugsmo. Keletą kartų
ji bandė mergaitę įnešti į liftą, tačiau ši priešindavosi klyksmais. Mama, gailėdamasi dukrytės, paklusdavo jos
baimei ir kildavo su savo brangiu gyvu nešuliu ant rankų laiptais.
Visų pirma, pastebėjau, kad mergaitės gyvenime kažkas turėjo įvykti, kad
ji išsigando lifto. Tuo metu mama
nežinojo, o po pokalbio išsiaiškino, kad, tikrai, kiemo berniukai žaisdavo
liftu ir ne kartą buvo įstrigę. Ir nors lifte įstrigo ne pati mergaitė, ji
labai išsigando ir nesąmoningai nusprendė jokiu būdu nelipti į liftą.
Mergaitės mamai patariau, kaip reikia susidraugauti su liftu. Pradėti reikia
nuo pasakos.
Gyveno kartą liftas, kuris buvo labai draugiškas ir dieną
naktį vežiodavo namo gyventojus, jų nešulius į tuos aukštus, kurių jie
paprašydavo. Kad būtų smagiau kilti ar
leistis, liftas turėjo veidrodį. Žiūrėdamos
į jį moterys galėdavo pasitaisyti šukuosenas ir skrybėlaites (jei tokias
nešiodavo), o vyrai persibraukti ranka plaukus ir pasiraityti ūsus (jei juos
augindavo). Namo jie pareidavo gražūs, linksmi,
nesukaitę, neuždusę, tad ir namuose vyraudavo jaukumas ir ramybė.
Liftas labai didžiavosi savo darbu.
Ir dar jis labai mylėjo vaikus. Tik ne visi vaikai tvarkingai juo
važinėdavo. Kai kurie išdykėliai, ypač
sulipę kartu, mėgdavo pašokinėti, liftui važiuojant, nučiupinėdavo veidrodį,
spausdavo kelis mygtukus iš eilės. Kaip
tavo kojytė nikstelėjo, ją kreivai pastačius, taip ir lifto mechanizmai ne
visada atlaikydavo tokius išbandymus, ir jis užstrigdavo. Bet liftas ant vaikų nepykdavo. Jame esančiu specialiu mygtuku vaikai
galėdavo išsikviesti pagalbą. Netrukus atvykdavo dėdė meistras, pataisydavo
liftą, ir jis vėl su džiaugsmu vežiodavo žmones.
Reikia pasakyti, kad tas liftas buvo ne paprastas liftas, o liftas, kuris turėjo savo vardą (pasiūlykit mergaitei
sugalvoti vardą). Iftas (tegu toks bus
lifto vardas) labai mėgo, kai žmonės, pakilę į jiems reikalingą aukštą, garsiai
ar mintimis jam padėkodavo. O jei dar kokia mergaitė pavadindavo jį vardu, tai
jis ją keldavo su didžiausiu rūpesčiu ir atsargumu.
O tada pasiūliau mamai pakviesti mergaitę susidraugauti su liftu jau
tikrovėje. Įėjusi į kabiną, ji gali
ištarti lifto vardą. Gali su juo
pasisveikinti. Jei nedrąsu pirmą kartą
kilti, tai galima tik užeiti į kabiną ir vėl išeiti. Susipažinus su liftu, jau galima pakilti
vieną aukštą. Ilgainiui, įsidrąsinus
pilnai, bus galima kilti ir leistis tiek, kiek norėsis.
Daugmaž taip papasakojau mergaitės mamytei. Reikia pasakyti, kad viskas įvyko kur kas
paprasčiau. Mamytė pasekė dukrytei prieš miegą liftų užtarėjos pasaką. Taip ir pasakė: „liftų užtarėjos pasaka“, į
ką mergaitė paklausė, o kas yra „užtarėja“. Tai tokia liftų fėja, paaiškino
mama. Taip aš tapau liftų fėja, tačiau
manęs kaip tokio personažo galėjo ir nebūti.
Svarbiausia informacija, kurią turėjo gauti mergytė – liftas yra geras,
draugiškas ir jis myli vaikus (ir ypač tokias geras mergaites).
Tačiau nuostabiausias dalykas įvyko kitą dieną. Mama nešėsi krepšį obuolių ir moliūgą. Kilti pėsčiomis ji nenorėjo, tad pasiūlė
dukrytei važiuoti liftu. Mergaitė lyg
niekur nieko sutiko. Ir ji daugiau niekada gyvenime nebebijos naudotis liftais.
O tėveliams dar pridursiu, kad analogišku būdu galima susidraugauti su
tamsa, mokykla, mokyklos tualetu, autobusu, gatve ir daugeliu kitų dalykų. Tik
neužmirškite, kad vaikui reikia parodyti, kokie jie draugiški ir nuostabūs. O jei dėl kokių priežasčių nepavyktų
susidraugauti su baimėmis, kreipkitės į specialistą. Juk geriau problemas išspręsti dar tada, kol
jos neįaugo į žmogaus psichiką, nesustabarėjo ir dar neapsilipdė naujomis baimėmis.
Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą