Darbo su piešiniais pavyzdys vaikų psichoterapijoje

Tikriausiai esate girdėję, kad iš vaikų (ir ne tik vaikų piešinių) galima daug ką pasakyti apie patį vaiką.  Tikiu, kad nereikia aiškinti, jog savęs nupiešimas lapo viduryje, nuspalvinto ryškiomis spalvomis, užimančio daug vietos popieriaus lape reikš, kad vaikas pakankamai aukštai save vertina, pasitiki savimi, jaučiasi saugus ir reikšmingas.  Kita vertus, jei piešinyje aš-žmogutis bus mažytis, pastatytas į kampą, nupieštas  tamsiu pieštuku ir net nenuspalvintas, toks vaizdas kalbės, kad jo autorius nepasitiki savimi, nori pasislėpti ar net būti nematomas.

Geriau mažiau kalbėsiu, o akivaizdžiai parodysiu, kaip, dirbant su 14 metų berniuku, konsultacijos metu pasikeitė jo "autoportretas".

Piešinėlis, nupieštas konsultacijos pradžioje

Tai pirmasis piešinys, kuriame berniukas pavaizdavo save, negalintį daryti tai, ką jis nori.  Kaip matome piešinėlyje žmogeliuko rankos yra apjuostos juoda stora grandine, veidas liūdnas, net išsigandęs. 

Jaunasis klientas paprastai piešdavo ir šį kartą save pavaizdavo be plaukų ir be ausų.  Kadangi tėvai jį dažnai bardavo, tai greičiausiai ausų nepiešimas - tai lyg nesąmoningas pasakymas, kad nenoriu girdėti, ką jie sako.

Su vaiku mes dirbome pagal prof. S.Kovaliovo psichotechniką, panaudodami abejonės ir tikro tikėjimo zonas, suteikdami tuos resursus, kurių jam trūko.

Ir štai mes jau turime kitą berniuko savojo Aš vaizdinį  (žr. į paveikslėlį, esantį apačioje). 

Piešinėlis, nupieštas konsultacijos pabaigoje

Įdomu tai, kad berniukas be jokio prašymo (nes dirbome su Aš vaizdiniais), pripiešė spalvingą ir turiningą aplinką.  Naujasis Aš tapo ne tik laisvu, bet ir linksmu, patenkintu savimi, pasitikinčiu, besidominčiu įvairiais dalykais, galinčiu veikti tai, ką jis nori.

Kaip matote, skirtumas yra didžiulis. 

Su berniuku jau dirbome penktą užsiėmimą, o darbas vyko skaipu (klientas su tėvais gyvena ne Lietuvoje).

Dėl berniuko konsultavimo kreipėsi mama, nes vaikas jos nuomone visiškai nepasitikėjo savimi, neturėjo draugų, ištisomis dienomis būdavo užsisklendęs savo kambaryje, o pastaruoju metu netgi tapo atžagarus. Kaip netrukus išaiškėjo, mama buvo valdinga ir netgi nesąmoningai nenorėjo, kad jos sūnus užaugtų ("kad neatitoltų nuo manęs"). 

Su vaiko mama taip pat pravedžiau eilę konsultacijų.  Su ja mes dirbome dėl santykių su vaiku, ir ilgainiui ji tapo ramesnė, labiau priimanti ir mylinti.  Būdama medikė mama suprato, kad paauglystė yra nelengvas gyvenimo laikotarpis pačiam vaikui ir ėmė ramiau reaguoti į sūnaus pasipriešinimą jos nuomonei, tapo švelnesnė. 

Svarbu tai, kad pasikeitųsį mamos elgesį pastebėjo sūnus. Be abejo, jam tai labai patinka.  Pastebėtas ir dar vienas įdomus dalykas - ramesniu, labiau susilaikančiu sūnaus atžvilgiu tapo ir berniuko tėvas, nors su juo mes nedirbome.  Žinoma, visus teigiamus pasikeitimus šeimoje dar reikės įtvirtinti, tačiau jau drąsiai galima teigti, kad "ledai pajudėjo".

Linga
Psichologas padės! Paslaugos. Kontaktai